Neoficialus jos titulas, geležinė ledi, tapo vartojamas kasdienėje kalboje kaip bendrinis epitetas – ir iki šiol dar nepranoktas etalonas – bet kuriai ambicingai moteriai politikei, o jos palikimas sulaukia ir plūdimosi, kad ji sugriovė, ir liaupsių, kad išgelbėjo Didžiąją Britaniją. Tad ir filmas apie ją sutinkamas skirtingai.
Dienraštis „The Daily Telegraph“ rašo, kad tai – kairuoliški bandymai apjuodinti šlovingą M.Thatcher erą, tuo tarpu „The Guardian“ antraštė klausia, ar filmas „Geležinė ledi“ nesistengia išbalinti to nenusipelniusios premjerės reputacijos. Mintimis apie M.Thatcher ir „Geležinę ledi“ – iš tiesų palyginti depolitizuotą ir labiau asmeninį pirmosios Didžiosios Britanijos premjerės moters portretą – dalijasi filmo scenarijaus autorė Abi Morgan. Šį empironline.com darytą interviu sutrumpintą pateikiame ir 15min. skaitytojams.
– Vieni M.Thatcher žavisi, kiti mano, kad ji sugadino kai kuriuos dalykus.
– Aš manau, kad dvilypumas būdingas daugeliui žmonių. Nemanau, kad kas nors gali būti visiškai vienpusis. „Geležinė ledi“ analizuoja galią ir bejėgiškumą. Tai filmas apie kažkada galingos moters nuosmukį. Kaip platesnė metafora tai galioja bet kuriai įtakingai figūrai ir gyvenimui apskritai. Visi išgyvename šlovės akimirkų ir nuosmukio akimirkų.
Ši tema filme palyginti stipriai išreikšta, bet manau, kad norint papasakoti visą kelią, reikia pažvelgti į tai, ką ji padarė. Negalima paneigti, kad įspūdingiausias jos bruožas – jos įsitikinimai. Ji buvo politikė, kuri vadovavosi įsitikinimais. Tvirti įsitikinimai buvo ir jos nuosmukio priežastis. Ji netikėjo kompromisais. Tai pernelyg sudėtinga asmenybė, kad galėtum lengvai perprasti. Rašyti apie ją – tai buvo vienas didžiausių iššūkių kuriant filmą.
– Kažkas apie ją yra pasakęs: „Ji vėl pastatė šalį ant kojų, bet pamiršo tuos, kurie galėjo pakilti tik ant kelių“.
– Labai tikslus apibūdinimas. Manau, neįmanoma būti politiku ir nesulaukti kritikos. Negali daryti gero, nepadaręs blogo. Manau, išties sunku būti politiku ir teisingu žmogumi. Yra labai mažai politikų, apie kuriuos galėtum pasakyti: „Jie visiškai geri žmonės“. Arba kad jų vykdyta politika – visiškai pagrįsta ir visuotinai remiama. Jos vardas buvo juodinamas, bet ji išliko nepalenkiama. Vis dėlto nuostabu, kad mūsų laikais pasitaikė politikė, kuri buvo tokia nepalenkiama ir išties įgyvendino savo politiką.
– Ar manote, kad jai skirta kritika pagiežingesnė, nes ji – moteris?
– Manau, kad ji – prieštaringas žmogus, keliantis tiek didelį įtūžį, tiek nuoširdų susižavėjimą. Būtų naivu teigti, kad tuo metu, kai ji buvo politikoje, moteriai nereikėjo įnirtingai kovoti ir apsišarvuoti tvirtumu. Jos politinėje karjeroje seksizmo neabejotinai buvo su kaupu. Bet manau, kad M.Thatcher įdomi dar ir tuo, kad žmonės nežiūri į ją kaip į moterį. Jie ją laiko tiesiog galinga lydere. Tam tikra prasme liudija, kad ji peržengė savo lytį. Ir vis dėlto, kai kalbi su ją pažinojusiais žmonėmis arba skaitai kieno nors memuarus, nuolat kartojasi vienas dalykas – kokia nepaprastai patraukli, seksuali moteris ji buvo, ką reiškė būti vienoje patalpoje su ja, kaip nuostabiai ji flirtuodavo. Vėlgi, prieštaringas žmogus – man, kaip dramaturgei, nepaprastai intriguojantis kūrybos objektas.
– Nuo ko reikia pradėti, kuriant istoriją apie tikrą ikoną?
– Kai pradėjome dirbti su scenarijumi, jau turėjome parašytą versiją. Tai buvo geras scenarijus, bet skirtas vien karo dėl Folklando salų laikotarpiui. Dėl įvairių priežasčių tapo akivaizdu, kad reikia rasti kitą kampą. Man buvo įdomus klausimas, kaip pasiekti, kad jos politika ir politinis gyvenimas atrodytų aktualus ir kirstųsi su šiandiena. Viena iš intriguojančių užduočių – panagrinėti, ką tai reiškia, praeityje būti buvus premjere, o vėliau pasitraukti iš valdžios. Man visada labai įdomu stebėti, kaip tokie žmonės kaip Billas Clintonas ar Tony Blairas dalyvauja konferencijose, tampa Jungtinių Tautų ambasadoriais ir imasi visų tų popremjerinių ar poprezidentinių pareigų. Mane visada intriguoja klausimas: „Ar vėl gali būti taip gerai?“
– Kaip jautėtės, kai prie projekto prisijungė Meryl Streep?
– Tarsi gimtadienis, Kalėdos ir Velykos ateitų tą pačią dieną. Buvo nepaprasta. Labai džiaugiausi, kai Phyllida (Lloyd, filmo režisierė) prisijungė prie komandos, o Phyllidos ir Meryl sąjunga mane išvertė iš kojų. Ir ne tik todėl, kad esu didelė jos gerbėja: penki ar šeši jos filmai yra mano mėgstamiausių kino akimirkų sąraše. Nuo „Kramerio prieš Kramer“ iki „Sofi pasirinkimo“ bei „Ir velnias dėvi Prada“ – jos diapazonas neįtikėtinas.
Žinojau, kad šiam vaidmeniui reikės neeilinės aktorės, kad suvaldytų visus tempo pasikeitimus, vaidybos variacijas. Ir tokios, kuri galėtų visiškai persikūnyti. Manau, būtent tai Meryl ir padarė. Transformacija neįtikėtina – ir ne tik vizualiai. Kai sužinojau, mano virtuvėje skraidė žiežirbos.
