Apie tokių siekių romantinę bei praktinę pusę pasakoja Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) rodoma jos dokumentinė juosta „Kai pomidorai išgirdo Vagnerį“.
Festivalis prasideda šiandien, o jau rytoj šį filmą portalo 15min skaitytojai galės pasižiūrėti nemokamai. Graikų autorės sukurta juosta portale bus prieinama visą parą – nuo rugsėjo 25 d. 10 val. iki rugsėjo 26 d. 10 val.
Dalijamės Simonos Žemaitytės pokalbiu su režisiere.
– Kodėl istoriją apie smulkų ekologinį ūkį svarbu papasakoti šiandien? Ką kontrastas tarp pasaulinės ekonomikos ir mažo šeimos verslo Graikijoje, kurio parakas – tarpasmeniniai žmonių ryšiai, reiškia jums?
– Smulkių ūkių, jų produkcijos bei kaimelių nykimas – reikšminga problema visame pasaulyje. Jei jie išnyks, žmonija daug praras. Masinės maisto produkcijos tendencijos bei kultūrinė homogenizacija prives ne tik prie geros kokybės maisto produktų netekties, bet ir senų sėklų, vietinių jų rūšių išnykimo. Bus prarastos ir tradicijos, vertingos žinios bei patirtys, kuriomis ūkininkai dalijasi iš kartos į kartą. Dalydamasi šia lokalia istorija bandžiau atskleisti kritines problemas, su kuriomis susiduria smulkūs ūkininkai. Taip pat – parodyti žmonių tarpusavio ryšio svarbą, mitų ir humoro vietą gyvenime bei galimybes, kurios atsiskleidžia išdrįsus pažvelgti už išorinių ir vidinių ribų.
– Studijavote antropologiją ir fotožurnalistiką, esate sukūrusi ne vieną dokumentinį filmą. Kuo ši juosta panaši ir kuo skiriasi nuo kitų jūsų projektų?
– Filmas ,,Kai pomidorai išgirdo Vagnerį“ išties gan panašus į kitus mano projektus. Žmonių istorijoms, personažams, galintiems atskleisti svarbias socialines problemas, visuomet skyriau daug dėmesio. Ir metodas, kurį naudojau, buvo tas pats – su filmuojamais žmonėmis praleisti kuo daugiau laiko. Visuomet siekiu sukurti pasitikėjimo kupiną atmosferą, neformalų santykį. Stebiu situacijas, klausausi. Dažniausiai pagrindinė filmo mintis bei idėja išsivysto proceso metu, kuriant. Šiuo atveju mane suintrigavo filmo herojai: tai, kaip jie matė pasaulį, kaip patys jame veikė. Mano tikslas buvo pasiekti žmonių sielas, pasidalyti išskirtine ir ypatinga jų gyvenimo patirtimi.
– Atrodo, kad šis filmas buvo kuriamas ilgai, stebint... Kaip sutikote pagrindinius herojus, kodėl susidomėjote būtent pomidorų ūkiu?
Televiziniam dokumentiniam filmui anuomet ieškojau pasakojimo apie vietinę produkciją. Sutikau Alexandros, mane išsyk sužavėjo jo asmenybė bei pasakojimai. Vėliau pažinau ir kitus kaimelio gyventojus. Pradėjau reguliariai ten lankytis, filmuoti kasdienį gyvenimą, fiksuoti visus netikėtus bei siurrealius įvykius. Deja, ne viską galėjau įtraukti į filmą. Kaime reguliariai lankiausi maždaug penkerius metus. Pradėjau filmuoti turėdama labai specifinę viziją, kuri išsiplėtė, apimdama vis daugiau perspektyvų bei žmonių, ir tada vėl buvo siaurinta, siekiant išlaikyti aiškią pasakojimo liniją.
– Vagneris simbolizuoja aukštąją kultūrą, šiame kontekste – ir didelius užmojus. Kodėl filmo herojai pomidorams nusprendė groti būtent Vagnerio muziką?
– Iki šios dienos Christos neatskleidė, kodėl visą gyvenimą klausęsis tik graikų folklorinės muzikos, tą akimirką pagalvojo būtent apie Vagnerį!
– Ką tie pomidorai reiškia kaimui?
– Moterų kartų kartos juos augina greta namų esančiose kiemuose. Tradiciniais metodais apdoroti jie užkonservuojami alaus buteliuose, maisto gamybai žiemą. Tas tradicinis pomidorų auginimo, rinkimo rankomis bei konservavimo būdas naudojamas ir Alexandro bei jo komandos. Skirtumas tik tas, kad jie išplėtė gamybos apimtį.
– Ar galėtumėte apibūdinti Vagnerio pomidorų skonį?
– Tai – labai skanūs pomidorai! Dideli, sultingi, skleidžiantys labai stiprų kvapą.
– Filmas, man regis, byloja ir apie maistą bei ryšius. Jūsų kultūroje tam skiriama daug dėmesio. Ką šios sąvokos reiškia jums?
Kasdieniame graikų gyvenime maisto gaminimas, dalybos ir tai lydintys pokalbiai vaidina kone pagrindinį vaidmenį. Maistas žmones suveda, padeda išreikšti jausmus bei ketinimus, nusako identitetą bei socialinį statusą. Jis turi didelę praktinę bei simbolinę reikšmę. Šeimos, draugai ir bendruomenės yra apjungti nuolatinių maisto mainų, kuris įveikia tiek geografinius, tiek emocinius atstumus, sukuria stiprius saitus bei tarpusavio santykius.
– Filme vienas pusbrolių moterims, dirbančioms ūkyje, skaito istoriją apie ,,gėlių mergaitę“. Tai – labai gražus momentas. Kaip pavyko jį užfiksuoti?
– Alexandros dirbančioms moterims dažnai skaito istorijas bei poeziją, pasakoja mitus, seka pasakas. O jos tuo metu dirba. Tądien jis man užsiminė, kad turi parengęs kai ką ypatinga. Scenų nerežisuoju, tik stengiuosi atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
– Ką šio filmo kūrimas reiškė kaimelio žmonėms, kaip tai paveikė jų gyvenimus?
– Pradžioje jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl vis grįžtu, ką tokio įžvelgiu juose bei jų gyvenimuose. Sutvirtėjus mūsų ryšiui bei pasitikėjimui, atsiradus gilesniam tarpusavio pažinimui, filmo herojai nustojo į kamerą kreipti dėmesį. Tiesiog mėgavosi istorijų pasakojimu, dalijosi kasdieniais darbais. Po filmo premjeros juos pradėjo pasiekti atgarsiai. Taip jie pagaliau suprato, kad jų istorijoje vis dėlto yra kažkas svarbaus, bent jau kiti tai gali įžvelgti. Manau, kad filmas jiems buvo šioks toks užtikrinimas, mažas postūmis į priekį, paskatinęs tęsti veiklą nepaisant iššūkių.
– Ką kurdama filmą sužinojote apie save?
– Tie mažo kaimelio žmonės mane išmokė daugybės dalykų. Tačiau, svarbiausia, kad net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis pakeistas požiūris ir elgesys gali privesti prie sprendimo.
– Skaičiau, kad vaikystėje svajojote būti piemenaite. Kaip ši svajonė išsivystė iki režisūros?
– Nesu tikra. Gamtą bei gyvūnus mylėjau visuomet. Jaučiu poreikį apie tai mąstyti, stebėti gamtą, jos klausytis...
– Tai nėra pirmas filmas, pasakojantis apie socialines problemas. Kas jus, kaip režisierę, motyvuoja imtis tokių temų?
– Skirtingi gyvenimo veidai bei žmogiškos patirtys. Tai intriguoja, skatina domėtis. Turiu stiprų teisingumo jausmą. Jis dažnai verčia tokiomis temomis kurti filmus. Man patinka išieškoti tai, kas nematoma ir netikėta, pasiekti žmonių sielas, suteikti jiems galimybę prabilti. Mane jaudina paradoksai, patinka humoras, ilgiuosi teisingesnio gyvenimo visiems.
Visą rugsėjo 24–spalio 11 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyksiančio festivalio programą rasite čia. Dalį festivalio filmų šiemet bus galima pasižiūrėti internete – virtualioje „Skalvijos“ salėje ir Vdff.lt.
Į kūrybinę dokumentiką orientuotas Vilniaus dokumentinių filmų festivalis yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalį organizuoja „Skalvijos“ kino centras.
