Lady Bird (akt. Saoirse Ronan) iš aktorės, o pernai pirmą kartą į režisierės kėdę atsisėdusios Gretos Gerwig filmo „Lady Bird“, sakytume, yra tipiška paauglė. Ji šiek tiek egocentriška, linkusi į kraštutinumus, priešgyniaujanti nevaržomai gyventi trukdančiai motinai, mokyklai, taisyklėms ir aplinkos primestam „normalumui“. Režisierė ir pagrindinė aktorė talentingai kuria tą jaunatvišką būseną, kai visi, rodos, nusiteikę prieš tave ir negirdi, ką nori pasakyti, nesupranta, kaip iš tikrųjų jautiesi.
Didžiausi nesutarimai vyksta su motina (akt. Laurie Metcalf). Ji kritikuoja dukters elgesį ir pasirinkimus, aplamdo rožinius akinius ir nuleidžia ant žemės, bando išmokyti atsakomybės ir praktiško mąstymo – tiek renkantis universitetą, tiek išleistuvių suknelę. Ji – mamų mama. Tokia, kuri iš begalinės meilės, globos ir neva žinojimo, kas geriausia jos atžalai, pati to nenorėdama drausmina, reguliuoja ir nenuolaidžiauja. Kaip vienoje scenoje mamos poelgius apibūdina pati Lady Bird, tai – pasyvi agresija.
Tačiau ten, kur kiti filmai (pavyzdžiui, holivudinės komedijos apie paauglius, mokyklą ir santykius su tėvais, kokių prikurta devynios galybės) tirštintų spalvas ir iš motinos padarytų atgrasų antagonistą, kuriam žiūrovas jaustų tik priešiškumą, „Lady Bird“ kūrėjai nenuteisia nė vieno personažo, o, priešingai, bando jei ne pateisinti, tai bent suprasti.
Gerwig subtiliai sužaidžia mūsų, žiūrovų, kurie panašiuose filmuose įpratome matyti tik juoda ir balta, lūkesčiais ir dekonstruoja ne vieną amerikietiškų kūrinių apie paauglystę situaciją bei tropą. Tiesa, vietomis tą daro pernelyg fragmentiškomis mizanscenomis, kurias skubotai „užskliaudžia“, o ne išaugina, bet pastarasis kelias, matyt, jau režisūrinės brandos reikalas.
Pavyzdžiui, Lady Bird motina gali pasirodyti kaip blogasis personažas. Tačiau užtenka montažinės sandūros, kurioje matome dukterį po pasimatymo iš laimės skrajojančią padebesiais, o motiną prie stalo skaičiuojančią senkančias santaupas, kad empatijos svarstyklės išsilygintų. Panašiai ir su mokykla. Ji –katalikiška, vadinasi, joje netrūksta griežtų taisyklių, kurias režisierė, rodės, pasigėrėdama pašieps ir kritikuos. Ji, aišku, tą daro, bet nepiktai, su šypsena. Net vienuolė, kuri galėjo būti hiperbolizuota iki aklos dogmatikės, atsiskleidžia kaip gyvas ir įdomus personažas: iš Lady Bird iškrėsto pokšto ji tik pasijuoks.
Filmas įneša gaivaus oro gurkšnį ne tik į coming-of-age žanrą bei filmų apie vidurinės mokyklos paauglius tradiciją, bet ir į žiūrovų galvas. Jame rodoma, kad pasaulis ir žmonės būna visokie, kad nereikėtų skubotai lipdyti etikečių, teisti, o pabandyti įsiklausyti ir suprasti, kad ir kaip coelhiškai šie žodžiai dabar gali skambėti.
Tačiau šalia šios tolerancijos ir meilės kitam temos, kuri šiandien kaip niekada aktuali, nuskamba, man rodos, pati prasmingiausia. Tokia godariška tema –gyventi savo gyvenimą. Laisvam nuo taisyklių, įdiegtų tiesų, su galimybe klysti ir iš to mokytis, bet nepamiršus to, iš kur atkeliavai. Savo paties pradžių pradžios.
Apie tai ir finalas – vienas jautriausių pastarųjų metų kine. „Boružėlė“ išskrenda iš namų, atvyksta į Niujorką, išsirioglina su lagaminu iš metro stoties ir, rodos, jau pasileis gatvėmis šokio žingsniu kaip ta Gretos Gerwig herojė iš „Frances Ha“ (2012), tačiau tik prisigeria, papuola į ligoninę, o ryte nuklibinkščiavusi iki artimiausios bažnyčios, supranta – be namų ir brangių žmonių esi niekas. Tik juos pamilus, su jais susitaikius ir jiems atleidus, galima pradėti užkariauti nors ir visą pasaulį.
