„Liberté“ veiksmas vyksta 1774-aisiais, Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, kažkur Potsdamo ir Berlyno miške, kur grupelė libertinų, ištremtų iš puritoniškosios Liudviko XVI aplinkos, slapčia diskutuoja apie naują, išlaisvinančią libertinizmo filosofiją ir čia pat ją praktikuoja. Kaip sako A.Serra, nors „Liberté“ – kostiuminė drama, jis siekė, kad filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią apsvaigimo būseną, kurią dažnas jaučia išeidamas iš naktinio klubo ankstų rytą.
– Kodėl po filmų „Mano mirties istorija“ ir „Liudviko XIV mirtis“ ėmėtės dar vieno istorinio filmo?
– Tikriausiai dėl poreikio kitaip, tai yra iš laiko perspektyvos, pažvelgti į šiandienį išsigimusį požiūrį į seksualumą – tam tikra prasme prašyti XVIII amžiaus prancūzų libertinų pažvelgti į mus, suprasti jų dėmesį detalėms, fragmentams, kažkam, kas leidžia filmui keliauti amžiais, kol jis įgauna šiuolaikinės šiukšlės formą. Tai kostiuminė drama, tačiau tai gali būti ir filmas apie naktinius klubus Berlyne ar kituose pasaulio miestuose: ten, kur yra erotikos, nėra hierarchinių lygių, gražių ar negražių žmonių, vyrų ar moterų, turtingų ar vargšų, šeimininko ar tarno. Ten, kur viskas kinta ir nebelieka tuštybės pančių, yra tik kūnai, impulsai ir troškimai. Pagaliau galite pamiršti save. Tai idealas, kuris gana šiuolaikiškas.
– Kur sutinkame jūsų libertinus?
– Miško proskynoje, kur jie atranda save dalydamiesi rūmų vertybėmis kartu su vokiečių provincijomis. Esame aplinkoje, kuri nesusijusi su tam tikra geografine vieta. Šie ištvirkėliai yra pasimetę. Jie nebežino, ar verta laikytis savo idealų iki galo ir eiti į mirtį, ar, priešingai, ieškoti prieglobsčio vienuolyne, kaip tai padarė Madame Du Barry, kad atpirktų savo nuodėmes.
– Pakalbėkime apie filme vaidinančius aktorius. Kas jie?
– Vieni jų yra neprofesionalai, kiti – kino ar teatro aktoriai, taip pat žmonės iš filmavimo komandos, norėję vaidinti. Ir, žinoma, mano draugai, kurie pasirodo visuose mano filmuose.
– Kokie tekstai ar kūriniai įkvėpė filmo scenarijų? Ar dalį jo pasiskolinote iš Markizo de Sado, kitų XVIII amžiaus rašytojų, ar scenarijų sudaro visiškai originalios scenos?
– Iš pradžių jame buvo daug skolinto teksto, tačiau galiausiai didžiąją scenarijaus dalį sudaro mano rašytas tekstas, kuriame yra citatų. Pirmoji kalba – tai ištrauka iš Kazanovos atsiminimų, kuriuos prancūzų istorikas ir filosofas Michelis Foucault pateikė kaip kraštutinio ir savavališko valdžios, taigi ir valstybės, žiaurumo pavyzdį.
Norėjau, kad filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią būseną, kurią dažnas jaučia anksti ryte išeidamas iš naktinio klubo.
– Esate sakęs, kad „Liberté“ labai daug improvizacijos.
– Scenarijus buvo jau parašytas. Turėdamas jį, galėjau sau leisti nuo jo atitolti. Norėjau filmą išvaduoti nuo retorinio sunkumo. Todėl pradėjau nepavojingu pramanytu pasakojimu, pamažu nugrimzdamas į šiuolaikines šiukšles. Vizualiai niekas nesikeičia: filmavimo aikštelė ir aplinka lieka tos pačios, tačiau palaipsniui kinta filmo tonas.
– Filme šešėliai, tamsa ir užkadriniai garsai palieka daug vietos žiūrovo vaizduotei. Tačiau tuo pat metu žiūrovas mintyse kuria savo vaizdinius, sujungdamas juos su filmo kadrais. Tai šiek tiek primena M. de Sadą, rašantį žmonai iš kalėjimo: „Privertei mane iškviesti dvasias, kad jas galėčiau paversti tikrove...“
– Kad tai pasiektume, labai gerai apgalvojome visą montavimo procesą. Veiksmas teka į priekį, o tai, kas vyksta ne ekrane, yra lemtinga. Filmavome nepertraukiamai, vadinasi, pabaigoje turėjome beveik tris šimtus valandų filmui, kuris trunka dvi valandas. Montavimas truko mėnesius, kartais dingdavo ištisos scenos. Pasakojimo struktūra yra mechaniška, joje nėra emocijų. Įtampa šiek tiek slūgsta – tai dirbtina, bet organiška ir kilę iš avangardinio kino. Tačiau noriu tikėti, kad pamažu tolstu nuo minimalizmo (kad ir koks jis būtų didingas), kurio siekiau tada, kai tik pradėjau kurti.
Kodėl šis filmas turi tamsių polinkių? Galbūt todėl, kad jame keliami tokie klausimai kaip „Kur veda ši laisvė? Į nebūtį?“
– Turbūt ne veltui žiūrovai salę palieka tarsi užburti.
– To ir siekiau. Norėjau, kad filmas fiziškai paveiktų žiūrovą ir sukeltų tokią būseną, kurią dažnas jaučia anksti ryte išeidamas iš naktinio klubo. „Liberté“ negalima atskirti to, ką matėte, nuo to, ką girdėjote ar įsivaizdavote. Žiūrėdami filmą, jį kartu su manimi kuriate. Kartais esame vojeristai, kartais jie, reikalaudami dėmesio, žiūri į mus, labai kruopščiai seka mūsų reakcijas.
– Ar tiesa, kad jus įkvėpė ir XVIII amžiaus prancūzų tapyba?
– Taip, visų pirma François Boucher, nes gana nemažai dokumentavo Versalį, taip pat ten gyvenusios moterys, ypač Marie-Louise O’Murphy. Šiek tiek mažiau – Antoineʼas Watteau ir Jeanas Baptisteʼas Siméonas Chardinas. Bet labiausiai François Boucher ir Jeanas-Honoré Fragonardʼas.
– O kaip atsirado filmo pavadinimas?
– Šiek tiek žaidžiau su žodžiu „libertinas“... Laisvė. Tikriausiai tai tamsus pavadinimas. Žinau, filmas taip pat niūrus, tačiau nesu niūrus žmogus. Kodėl šis filmas turi tamsių polinkių? Galbūt todėl, kad jame keliami tokie klausimai kaip „Kur veda ši laisvė? Į nebūtį? Ar šis nebuvimas pakenčiamas?“ Juk viskas turi savo kainą.
– Prakalbote apie nebūtį. Ar tai Dievo nebuvimas?
– Taip. Filme yra eilutė, galinti labai gerai apibendrinti visą filmą: „Dievas yra iškrypėlis, su kuriuo norėčiau turėti reikalų.“ Eskaluojami norai, amžinas nepasitenkinimas – visa tai veda į mirties troškimą.
– Taigi „Liberté“ yra apie tam tikro pasaulio pabaigą?
– Taip.
– Negaliu nepaklausti: kuo jus taip domina XVIII amžiaus Prancūzija?
– Viskuo – civilizacijos gimimas, rafinuotumas, kažkas vis dar gyvo ten, kur visiškai nieko nėra. Prieš tapdami rafinuoti, nuėjome per toli – sustabdėme gyvenimą ar galimybes kurti taisykles. Ten vis dar likusi maišto forma, kelios utopijos. Taip pat tuo lemiamu metu buvo išrasta Europa – ne ekonominė, o kultūrinė, Kazanovos Europa. Kaip užsienietis, galiu priartėti prie šio Prancūzijos amžiaus grynai estetiškai, formaliai, visiškai tyrai susapnuodamas jį per Fragonard’ą.
Skaitykite 15min kultūra parengtas rekomendacijas: „15min rekomenduoja: nuo meditacijų iki provokacijų – 10 filmų, kuriuos verta pamatyti „Kino pavasaryje“
Visą balandžio 30 – gegužės 6 dienomis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių kino teatruose „Forum Cinemas“, „Pasaka“, „Skalvija“, „Arlekinas“, „Atlantis Cinemas“, „Apollo“ vyksiančio „Kino pavasario“ programą rasite čia.
