„Per filmo kūrimo procesą aš pati pasikeičiau. Jei iš pradžių turėjau daugeliui įprastą neįgaliųjų baimę, kai stengiesi nepatekti į nepatogias situacijas, tai dabar tos baimės ir kaltės yra daug mažiau. Į viską galiu žiūrėti paprasčiau“, – sako A.Gelažiūtė.
Interviu 15min režisierė pasakoja apie filmo kūrybinį procesą, negalią ir jos reprezentaciją bei abejones, neatsiejamas nuo režisūros.
– Kaip atradai savo filmo istoriją ir personažus?
– Viskas prasidėjo nuo prodiuserės, Kristinos Ramanauskaitės, ir jos ankstesnio projekto – vaidybinio filmo „Nematoma“. Kai buvo rašomas scenarijus, kurio autoriai – Ignas Jonynas ir Kristupas Sabolius, konsultacijų buvo kreiptasi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Kai scenarijus buvo baigtas, vaidybinio filmo komanda nuėjo savais keliais, o Kristina, kuri buvo užmezgusi gražų ryšį su sąjunga, norėjo nuveikti daugiau. Atrodė, būtų įdomu sukurti dokumentinį filmą, tačiau jokios konkrečios temos nebuvo.
Tuo metu buvau pakviesta aš. Sutarėm, kad mudu drauge su operatoriumi Martynu Norvaišu ieškosime filmo temos. Jei rasime – filmas bus, jei nerasime, tai to filmo ir nedarysim. Nes aš, kaip žmogus, neturėjau jokios prieigos ir, tam tikra prasme, teisės daryti filmo apie negalią, nes savo aplinkoje neturėjau jokio ryšio su šia tema. Pusę metų ieškojom temos ir kai jau atrodė, kad jos tikrai neberasim, susitikome su Irma – žmogumi, kuris Lietuvoje labai dažnai reprezentuoja aklųjų bendruomenę. Besikalbant paaiškėjo, kad jos geriausia draugė vasarą tuokiasi ir kažkodėl nusprendė į povestuvinę kelionę vykti keturiese – prie jaunavedžių Žydrūnės ir Algirdo turėjo prisijungti Irma su savo vaikinu. Ir tai jau pasirodė ta istorija, apie kurią verta daryti filmą.
Tiesa, vėliau daug kas pasikeitė: Irma išsiskyrė su vaikinu, prisijungė daugiau keliautojų, kurių dalyvavimas kelionėje, man atrodo, buvo dar keistesnis (juokiasi).
– Kaip reagavo žmonės, pirmą kartą išgirdę, jog norėtum filmuoti jų kelionę?
– Mandagiai neapsidžiaugė (juokiasi). Reikėjo smarkiai padirbėti, kad mūsų tikslas būtų suprastas. Pastaruoju metu aklųjų bendruomenė gauna sąlyginai nemažai dėmesio, palyginus su tuo, kas buvo anksčiau, tačiau reprezentacija žiniasklaidoje pačiai bendruomenei nelabai patinka, nes ji yra kuriama per atskirtį, matant ne žmones, o tik jų negalią ir pan. Mano ir Martyno tikslas buvo daryti filmą su aklaisiais, bet ne apie akluosius. Galbūt tai skamba ganėtinai abstrakčiai, bet filmo herojams patiko mūsų sau išsikelta užduotis.
– Ne visi filmo pradžioje pristatyti kelionės dalyviai toliau jame figūruoja. Ar kai kurie iš jų atsisakė būti filmuojami, ar tai buvo tavo režisūrinis sprendimas, siekiant koncentruotis į pagrindinę istoriją?
– Dvi savaites trukusi kelionė buvo pakankamai komplikuota, todėl norėjosi turėti kiek įmanoma mažiau personažų. Planavome turėti tris personažus – Irmą, Žydrūnę ir Žydrūnės vyrą Algirdą. Nors norėjome daugiausia dėmesio skirti pagrindiniams personažams, tai padaryti buvo sudėtinga, nes visi žmonės buvo vienoje erdvėje, kemperyje. Mums pavyko tik, kiek įmanoma, iš siužeto patraukti Rasą – Žydrūnės seserį.
– „Neregėtoje Europoje“ fiksuojama daug buities. Ką netikėto ji atskleidė tau pačiai?
– Tiesą sakant, mes manėme, kad šis filmas bus kiek labiau pakylėtas – kalnai, saulėlydžiai ir pan. Atrodo, racionalu tikėtis, kad povestuvinė kelionė bus romantiškesnė. Nežinau, ar dėl to, kaip kelionės dalyviai susidėliojo maršrutą, ar dėl to, kaip jie pasirinko keliauti, bet reikia pripažinti, kad ši kelionė buvo buiteko viršūnė – amžinai kempery, amžinai juo dardant, beveik niekada nesustojant, smarvėje, su sugedusiu kondicionieriumi. Ta buitis kaip užpuolė juos, taip užpuolė ir mus. Ir, man atrodo, persmelkė patį filmą.
Prieš pradedant filmuoti, turėjau nusiteikimą – koks tikslas keliauti akliems žmonėms labai toli, už tai mokėti pinigus ir įsisukti į visus nepatogumus? Galvojau: o ką jie iš to gauna? Tačiau jau kelionės vidury, visoje toje buityje tapo akivaizdu, kad tie personažai, kurie turėjo regos negalią, labiausiai mėgavosi kelione. Tuomet ir atsiskleidė tai, jog neužtenka turėti sveikas akis, kad galėtum matyti.
– Ar prieš pradedant filmuoti turėjai nusibrėžusi kažkokias ribas, kas gali patekti į filmą, o kas ne? Kiek šis klausimas gali būti siejamas su tuo, jog filmavai žmones, kurių dalis turi regos negalią?
– Kur yra tos ribos nutarėme spręsti montažo metu. Buvo dalykų, kurių nusprendėme sąmoningai nerodyti, nes neturint konteksto manėme, jog tai pristatytų žmones skandalingiau, nei iš tikrųjų yra.
Vis tik nemaniau, kad bus taip sudėtinga filmuoti ir montuoti medžiagą apie žmones, kurie turi negalią. Nori nenori, vis tiek ateini į reprezentacijos klausimą – jauti, kad iš to, kaip reprezentuoji šiuos žmones, auditorija susidarys nuomonę apie visą bendruomenę. Dėl to jaučiau daugiau atsakomybės.
– Pokalbio pradžioje paminėjai, kad nesijautei galinti kurti filmą apie negalią, nes neturėjai ryšio su šia tema. Ar ši baimė nekamavo filmavimo metu?
– Šitą baimę labiausiai pakeitė pokalbis su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros ir meno projektų vadove Lina Puodžiūniene. Pasakiau, kad baisu, o ji pasakė, kad filmą turėtume kurti visai ne akliesiems, o tokiems žmonėms, kaip mes patys. Tada supratau, kad visos mano baimės ir visi nusistatymai kaip tik yra pliusas, nes, greičiausiai, juos turi daugelis.
Tų juokingų situacijų, aišku, buvo. Per pirmus susitikimus pasidėdavau kuprinę prie stalo. Irma eina, užkliūna ir man suspaudžia širdį – galvoju, dieve, kodėl aš tą kuprinę čia pasidėt turėjau. Tačiau po kurio laiko supranti, kad tame nėra nieko baisaus, kad tai yra tiesiog kasdienybės dalis. Bijodavau prie Irmos pasakyti „pažiūrėsim, kaip čia rytoj bus“, o po to pastebėjau, kad ir ji pati naudoja tas pačias formuluotes, kurios yra persmelkusios mūsų žodyną. Visa tai tampa normalu. Ir tas normalumas yra labai geras jausmas.
– Filme palieki atvirą pabaigą – žiūrovai nemato, kaip atrodo artimų draugių gyvenimai pasibaigus kelionei. Kodėl?
– Iš pradžių atrodo, lyg Irma važiuoja kone į savo pačios povestuvinę kelionę, filmui įsibėgėjus pradeda suprasti, kad ji čia yra svečias. Kelionės pabaigoje suvokia, kad nepriklauso tai sąjungai, kuri buvo sudaryta.
Man atrodė, kad tai buvo tinkama vieta filmą baigti, nes galimos pabaigos pabaigos yra dvi. Kažkas įvyksta, praeina kiek laiko ir tu su tuo susitaikai. Bet ar dėl to, kad susitaikei, tas įvykis tavo gyvenime nebuvo didelis? Ne, jis buvo didelis. Tačiau jei parodai, kad viskas galų gale buvo gerai, tarsi sumenkini to momento jausmą. O jei parodai, kad viskas buvo blogai, tuomet vėl neįgalieji vaizduojami per gailestį.
Nenorėjau rodyti, kad viskas blogai, juo labiau, kad blogai ir nėra. Irma puikiausiai susitvarkė, išsikraustė iš Vilniaus į Kauną, įstojo į žurnalistiką, su mainų programa buvo išvykusi studijuoti į Vokietiją ir t.t. Gyvenimas eina toliau.
– „Neregėtoje Europe“, kaip ir ankstesniame tavo dokumentiniame filme „Deminas: dvi tvirtovės“, renkiesi tokią optiką, kuri leidžia žvelgti į mikrolygmenį – tuos pasakojimus ir tuos herojus, kurių automatiškai neasocijuojame su didžiuoju kinu. Kodėl tave traukia apie tai kalbėti?
– Man smagu stebėti detales, mažus dalykus. Yra krūva puikaus kino, kuris kalba apie dideles temas ir kuria didelius paveikslus, bet, man atrodo, kažkur šalia labai gražiai įsipaišo ir tokios ar panašios žmonių studijos.
– Šie filmai susiję ir tuo, kad renkiesi fiksuoti procesą čia ir dabar – pradedi filmą nežinodama, kuo jis baigsis. Kas laukia režisieriaus, einančio šiuo keliu?
– Mano dėstytojas Audrius Stonys kažkada pasakė, jog kad ir kaip gerai pasiruoštum, niekada iš tiesų nežinai, apie ką bus tavo dokumentinis filmas. Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kokią dokumentiką kuri, kokia tavo tema, ar kalbi apie praeitį, ar apie dabartį. Man pačiai labai patinka kalbėti apie tai, kas vyksta dabar. Manau, jog tokiu atveju gali tik rasti tau įdomius personažus ir numanyti, kas galėtų vykti, bet ką iš tos medžiagos gausi ir ką tai reikš, atrasi vėliau.
Net filmavimo metu kiekvieną vakarą susėsdavom ir galvodavom – o dieve, kas dabar bus, nes vėl viskas pradėjo suktis į kitą pusę. Lygiai tokia pati situacija buvo su „Deminu“. Pradėjom kurti filmą apie viena, o jis baigėsi kuo kitu, nors procesas, kurį buvome numatę, įvyko taip, kaip ir planavom.
Įdomioji dalis yra ta, kad su amžium žmogus dažnai pradeda jaustis visada teisus ir viską gerai žinantis – dokumentinio kino kūrimas padeda to išvengti. Iš tiesų tai yra veido trankymas į sieną nuo ryto iki vakaro, kai galų gale supranti, kad nebežinai nieko: nebesupranti žmonių ir nebesupranti pats savęs, o tie dalykai, kuriuos manei esant kertiniais, pradeda atrodyti visai kitaip. Tai nuostabi savimokykla.
Man atrodo, kad tas nuolatinis svarstymas ir nuolatinė abejonė dramaturgui bei režisieriui yra pliusas. Nors kartu ir labai kankinantis, kartais net stabdantis dalykas. Jei kažkuriuo metu tų abejonių supuola daugiau, sudėtinga išjudėti iš mirties taško, nes, atrodo, kad ir kur bežengsi, viskas bus blogai.
– Pasižiūrėjus iš šalies, dokumentinio kino režisūra atrodo nelabai dėkingas darbas – nieko iki galo nesuplanuosi, autorių nuolat kankina abejonės, o dirbant su realybe, tikėtina, gali sulaukti ir nemažai filmo herojų nepasitenkinimo. Kas tuomet yra ta grąža, kuri tave skatina kurti dokumentinį kiną?
– Pagrindinis dalykas yra galimybė pažiūrėti į pasaulį nauju kampu. Filmo kūrimo procesas duoda perspektyvą, kurios kitu atveju galėtum ir neturėti. Ir už tai esu labai dėkinga. Ne mažiau svarbu yra tai, kaip per filmą sukonektini su kitais – žiūrovais, personažais, visais tais, kuriuos pasieki filmo dėka. Tai yra didžiulė grąža. Gyvenime, kuriame nuolatos jautiesi vienišas, sužimba tie momentai, kai patiri bendrumą su kitu.
