Savo kelionę po tarptautinius kino festivalius pradėjęs Karlovi Varuose ir iš Atėnų „Grand Prix“ apdovanojimą parsivežęs filmas, atsispirdamas nuo Kazio Pakšto istorijos seka Lietuvos geografijos profesoriaus pastangas įtikinti šalies vyriausybę kuo greičiau sukurti atsarginę valstybę užjūryje ir taip gelbėti šalį nuo artėjančios pražūties.
Prieš premjerą K.Kaupinis 15min pasakoja apie filmo kūrimo užkulisius.
– Šiandien, kai galvojame apie Kazį Pakštą, daliai visuomenės – prisipažinsiu, jog ir man pačiai – pirma į galvą šaunanti mintis yra Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“, virtusi Rimo Tumino režisuotu spektakliu. Koks buvo tavo santykis su pjese ir ar „Nova Lituania“ atsirado kaip polemika jai?
– „Madagaskaras“ po daugelio metų iškėlė K.Pakšto figūrą į lietuvių sąmonę, nes ji ilgą laiką buvo žinoma tik geografams, istorikams, galbūt diasporai. Kai kūrinys išėjo, aš buvau paauglys, mokiausi paskutinėse klasėse. Pats tada ėjau žiūrėti spektaklio, tai atrodė kaip labai šviežias žvilgsnis į Lietuvos istoriją ir jos personažus. Kazį Pakštą vaidino [Ramūnas] Cicėnas, man tai padarė didelį įspūdį.
Pačią pjesę perskaičiau jau parašęs kažkelintą scenarijaus variantą tam, kad susipažinčiau, koks personažas buvo sukurtas originaliame tekste. Nėjau į kažkokią polemiką su pjese, nes man Kazys Pakštas buvo įdomus kaip tikras žmogus. Norėjau kiek įmanoma labiau išanalizuoti jo asmenybę, kad rasčiau konfliktinius taškus ir tuomet juos perkelčiau į personažą.
– Ar tau atrodo, kad K.Pakštas buvo tragiškas herojus?
– Yra toks tipas žmonių, kurie yra pasmerkti visą laiką būti ne taip suprasti. Man atrodo, kad Pakštas buvo toks žmogus – iš čia ir ateina jo tragiškumas. Iš esmės visos jo politines idėjos buvo traktuojamos tik kaip idėjos fix, nors jis pats apie jas kalba kaip apie vienintelius galimus sprendimus.
Tai buvo žmogus, kuris visada ieškojo trečio kelio, sakė: žiūrėkite, visuomenė visada pasidalina į du ekstremumus, bet juk yra kažkoks nuosaikus vidurys, juk galime rasti kažkokį racionalų sprendimą?..
Man atrodo, kad šiuo požiūriu iš lietuvių kilmės politikų jis panašiausias į Antaną Mockų. Mockaus politinėje karjeroje jo sprendimai turėjo, sakyčiau, meninės fantazijos, kuri sugebėjo išmušti iš įprastos politinės darbotvarkės ir taip perkurti politikos praktikos taisykles. Ir tai kolumbiečių mentalitetui suveikė.
Yra toks tipas žmonių, kurie yra pasmerkti visą laiką būti ne taip suprasti.
Tačiau Pakštas buvo vizionierius – jis negalėjo pats įgyvendinti savo politinių sprendimų. Tai atsispindėjo ir jo asmenybėje. Studentai skųsdavosi, kad jis nesugeba normaliai pravesti semestro paskaitų, nes pirmos kelios paskaitos galingos, užtaiso daug, bet kai reikia vykdyti kasdienį nuobodų darbą – va čia jis palūžta. Jis buvo tas žmogus, kuriam šalia reikėjo biurokrato.
– Filmas man pasirodė kaip įdomus bandymas pasižiūrėti į konkretų istorijos periodą ne tik kaip į geopolitinės situacijos rezultatą, bet ir kaip vidinio neužtikrintumo, atsakomybės neprisiėmimo išdavą. Kur tokiame kontekste matai atsarginės Lietuvos idėją – ar ji yra priešprieša tuometiniam neryžtingumui, ar savo utopiškumu kaip tik priartėja prie tos pačios kategorijos?
– Turbūt ir taip, ir taip. Viena vertus, tikėjimas, kad galima sukurti atsarginį politinį darinį, kuris kažkodėl automatiškai išvengtų tų problemų, su kuriomis susiduriame čia, yra, man atrodo, klaidingas ir utopiškas. Manau, ir tikrasis Pakštas šitai suprato – dalyje jo rašinių apie atsarginę Lietuvą jis tarsi pats supranta, kad nėra tos tobulos vietos, ir taip, kaip jis nori, kad būtų, niekada nėra ir nebus.
Bet tame neužtikrintume, kuriame Lietuva buvo atsiradusi 1938–1939 m., ši idėja buvo desperatiškas bandymas pasakyti, jog jei ir A, ir B sprendimai yra blogi, galbūt yra kažkoks kitas kelias. Kai artėjant prie aklavietės atsirado žmogus, kuris pasakė dar kažką turintis, tiek iš baimės, tiek iš nenoro pripažinti, kad visi jaučia artėjant tragediją, tai buvo atmetama kaip juokas.
– „Nova Lituania“ siūlo kitokį žvilgsnį į šalies istoriją. Ar tam reikėjo drąsos, ypač turint omenyje, kaip jautriai Lietuvoje kartais reaguojama į nekanoniškus istorinius pasakojimus?
– Man atrodo, jog svarbu kiek įmanoma labiau suvokti tikrovės įvairialypiškumą. Ji nėra nei per daug graži, nei per daug bjauri – kaip ir viskas pasaulyje.
Įdomiausias klausimas, kalbant apie tarpukarį, man buvo toks: kaip atsitinka, kad šiuo laiku buvo tiek daug gražių, įkvepiančių dalykų – fantastika, kad Lietuva per dvidešimt metų sugebėjo pasiekti tą lygį, kurį buvo pasiekusi – tačiau tuomet valstybė taip netikėtai pasibaigė? Kas joje nesuveikė? Tai svarbu, jei galime turėti banalų tikėjimą, kad kažko išmokstame iš istorijos. Iš visų istorinių laikotarpių, kurie kažkiek gali byloti apie šiandieną, man atrodo, kad pats aktualiausias istorinis laikotarpis yra 4-as deš., ypač antra jo pusė.
– Kokias matai šio laikotarpio ir šiandienos jungtis?
– Viena vertus, atsiranda nujautimas, jog kažkas negerai su valstybės kūnu, valdymu ir žmonių santykiu su juo. Atrodo, tarsi žmonių gyvenimas eina sau, valstybės valdymas – sau. Žmonės nusprendžia, kad politinis laukas yra kažkas, kas yra už jų gyvenimo ribų. Kartais iškyla sprogūs nepasitenkinimai tuo, kas vyksta, tačiau iš esmės viskas toliau eina ta pačia vaga.
Atsiranda nujautimas, jog kažkas negerai su valstybės kūnu, valdymu ir žmonių santykiu su juo.
Galų gale, 4-as deš. yra nepriklausoma Lietuva, ji nėra okupuota, nėra imperijos kolonija, kuri veikia visai kitomis sąlygomis. Tai atskiras politinis darinys, dėl to šis laikas man atrodo pats įdomiausias ir man įdomu jį suprasti.
Viskas, kas įvyksta po to, kai valstybės nebelieka, man atrodo, yra nebe šių dienų supratimo reikalas. Tolesni pasirinkimai, tai, kas vyksta su visuomene, kai staiga suyra viskas, kas prieš tai egzistavo – man atrodo, tai yra sunkiai suvokiama šiuolaikiniam žmogui. Man pakanka paskaityti Alfredo Ericho Senno knygą „Revolution from Above“, kurioje diena iš dienos pristatoma rekonstrukcija to, kas vyksta Lietuvoje per pirmus kelis mėnesius nuo 1940 m. birželio, kad suprasčiau, jog mes nesuprantam.
– Filme K.Pakštas, mūsų vaizduotėje dažnai veikiantis kaip kiek komiška visuomeninė figūra, yra „sužmoginamas“, prie to prisideda ir į filmą įvesta santykių liniją. Ar ji tikra ir kodėl jos reikėjo?
– Visą laiką sakau, jog kalbant apie bet kurį žmogų, vienas svarbiausių principų man yra „ką sakau – tą darau“. Tai vienas geriausių būdų suprasti, ar žmogus yra veidmainis, ar ne, ir ar išvis verta klausyti jo žodžių.
Pakšto atveju norėjau, kiek tai buvo įmanoma padaryti, suprasti, koks buvo jo asmeninis gyvenimas. Atradau, kad jo ir jo žmonos istorija buvo gana audringa. Iš pradžių jie grįžta į Lietuvą po studijų Amerikoje, jos mama nenori, kad ji tekėtų už šito vėjo pamušalo, atvažiavusio iš velniai žino kur – jos mama buvo turtinga Amerikos lietuvė. Jie abu turi tą patį išsilavinimą, abu turi po daktaro disertaciją, bet jis pradeda dirbti dėstytoju, daug kur važinėja, o jai lieka namai ir kelios paskaitos per savaitę.
Kažkur radau gabaliuką, kuriame žmona sako: štai, aš buvau pas gydytoją, o Kazys neina. Kitoje vietoje jau Pakštas pats rašo, kad lyg ir trūksta kažko mūsų šeimos židiny. Paskui jie lyg ir pasiima užauginti Pakšto pusbrolio mergaitę.
Apie 1938 m. į Lietuvą atvažiuoja uošvė, nusisamdo vairuotoju vyrą vargonininką, kuris jaunystėje „kabino“ jos dukrą. 1939 pavasarį ar vasarą Pakštas su žmona išvyksta į Ameriką. Žmogus, kuris juos sutinka, sako, kad iš laivo jie išlipa labai susipykę. Jis išvažiuoja į Los Andželą, kur, gavęs kontraktą, pusmetį turi dėstyti Baltijos šalių geografiją, o ji išvažiuoja pas mamą į Rytų pakrantę.
Man atrodo, kad atsarginė Lietuva galbūt buvo ir bėgimas nuo to, kas vyko šeimoje.
Tuomet jis rašo laiškus, kad pastatys verandą Santa Monikoje, viskas bus labai gražu ir vėl kartu gyvensim, bet taip pas ją ir neatvažiuoja. Nuvažiuoja tik per jos laidotuves, kur, liudininkų atsiminimais, baisiai graudžiai verkė.
Aš bandžiau suvokti, kas 1938 m. galėjo dėtis tuose namuose, kuriuose buvo susikaupę daug neiškalbėtų dalykų. Lygiai taip pat kaip ir valstybėje. Pradėjau matyti – gal kiek banaliai, tiesmukai – paralelę. Ir maniau, kad šeimos linija papildys personažo portretą: leis pasižiūrėti, kaip žmogus išpildo tai, ką sako.
Man atrodo, kad atsarginė Lietuva galbūt buvo ir bėgimas nuo to, kas vyko šeimoje. Priežastis, dėl ko viskas nesiklojo, buvo ta, jog Pakštas namus traktavo kaip saugų uostą, į kurį jis visada galės sugrįžti, kur jo, besivažinėjančio po Afriką, visą laiką lauks. Bet taip neišeina.
– „Nova Lituania“ keliauja po tarptautinius kino festivalius. Tačiau filme daug istorinio konteksto nepateiki ir žiūrovui, kuris jo ieško, užduotį dar labiau apsunkini, nes visų personažų vardai ir pavardės yra pakeisti.
– Tiesa. Bet šiuo atveju nenorėjau naudoti tikrų vardų ir pavardžių, nes, nori nenori, rašydamas scenarijų vis tiek redukuoji tikrus žmones iki kelių dominuojančių jų būdo bruožų. Nenorėjau naudoti tikrų pavardžių iš pagarbos realiems žmonėms. Ir nusprendžiau, jog tai gali būti veikėjai, kuriuose galime atpažinti tikras asmenybes.
Tačiau taip, jaučiu, kad kai kur žiūrovams pritrūksta istorinio konteksto. Kai kuriuos galbūt tai priverčia pasiskaityti, bet kitiems tai šiek tiek užkerta kelią į filmą ir jo supratimą. Tačiau visada turi ieškoti kompromiso, nes jei per daug aiškinsi, pradėsi simplifikuoti, ko irgi nesinorėjo. Nutariau, kad reikia tiesiog pasitikėti žiūrovu.
Nenorėjau naudoti tikrų vardų ir pavardžių, nes, nori nenori, rašydamas scenarijų vis tiek redukuoji tikrus žmones iki kelių dominuojančių jų būdo bruožų.
– Per filmo pristatymą Talino kino festivalyje sakei, kad juodai balta estetika iš esmės buvo sąlygota ekonominių sumetimų – taip tiesiog buvo pigiau.
– Ne tik jų, bet taip, tai buvo svarbi priežastis.
– Kaip įsivaizdavai filmą kūrybinio proceso pradžioje? Kaip būtų pasikeitusi filmo estetika, jei nebūtum turėjęs riboti finansų?
– Būtume filmavę kur nors subtropikuose, pastatę miestelį, įrengę interjerus, mokyklas... Buvo viena filmo versija, kurioje galvojau sukergti Pakšto idėją su [Stasio] Lozoraičio „Villa Lituania“ (juokiasi). Tuomet man viskas atrodė labai spalvota.
Bet paskui, kai siužetas susitraukė iki 1938–1939 m., su operatoriumi pradėjome ieškoti, kaip tai turėtų būti filmuojama. Atradome, kaip [Vytautas] Augustinas fotografuoja tuometinę Lietuvą ir tai man pasirodė labai įdomu. Jo nuotraukose, atrodo, matai tuštumoje atsiradusią civilizaciją. Tuščias laukas ir jame pastatyta nauja modernistinė mokykla.
Mieste, tame pačiame Kaune, tuo metu viskas buvo šviežia – visur kažkokie pastoliai. Šiandien to nufilmuoti nebeįmanoma. Neįmanoma perteikti to, kad tai yra ką tik nuo nulio pasistačiusi valstybė.
Tačiau pradėję žiūrėti Augustino nuotraukas supratome, kad išvalant kadrą ir paliekant tik kelis objektus, galima daug ką išspręsti ir tai paversti kinematografiniu stiliumi. Augustino nuotraukoms tapus galutiniu raktu, nebegalvojome ir apie spalvą. Tuomet daugiau dėmesio skyrėme kontrastui.
– Kai kurios filmo scenos yra ekstremaliai tamsios.
– Šviesa ir tamsa yra nuolatinis veikėjų vidinės būsenos bei scenos emocinės reikšmės palydovas. Kai kur nebijojom taip užtamsinti kadrą, kad net būtų sunku kažką įmatyti. Nes personažas taip jaučiasi.
Šviesa ir tamsa yra nuolatinis veikėjų vidinės būsenos bei scenos emocinės reikšmės palydovas.
– Žiūrint tavo trumpametražius filmus ir „Nova Lituania“ atrodo, kad savo filmuose kalbi apie žmones, kuriems viskas sprūsta iš rankų, bet jie iš paskutiniųjų stengiasi nepasiduoti emocijoms. Atvirų emocijų proveržių tavo filmuose nėra.
– Sutinku (juokiasi).
– Ar tai padiktuoja pačios istorijos, ar tai veikiau tavo paties santykis su kinu?
– Turbūt toks yra mano santykis su aplinka. Ir tas santykis šiek tiek šizofreniškas. Dramos meno – kino, teatro – pranašumas yra jausmo ir emocijos perteikimas. Bet tuo pačiu man atrodo, kad tuo labai dažnai yra užsižaidžiama. Manipuliuoti emocijomis labai lengva.
Man negaila, kai žmogus atvirai demonstruoja ir sriūbauja, kaip jam negera. Bet man labai gaila, kai žmogus laikosi laikosi ir jam prasprūsta ašara, o jis ją nusivalo atbula ranka – tada aš matau, kad jam labai sunku, bet jis stengiasi. Ta pastanga man kelia žymiai didesnę empatiją, negu emocinis ekshibicionizmas.
Ir kine man norisi kurti panašiai – kažkur leisti emocijas rodyti, bet ne per daug. Kad žiūrovas suprastų, kad jis, vis dėlto, jaučia dalykus (juokiasi).
Aš nemėgstu Šekspyro. Nemėgstu tokio pasaulio, kokį jis rodo, kur viskas yra aistrų ir emocijų gniutulas, kuris yra absoliučiai nekontroliuojamas racionaliu protu. Man atrodo, Alvis Hermanis yra šitai sakęs.
– Nėra taip, kad tokiame pasaulyje tiesiog gyveni, nepriklausomai nuo to, nori to, ar ne?
– Ne. Vis tiek pats renkiesi žmones aplink, tuos, su kuriais tau malonu bendrauti.
Aišku, aš neneigiu, kad tai yra didžiulis ir gal net pagrindinis žmogaus gyvenimo drive'as. Ta pati politika yra neracionali veikla. Žmogaus emocijos uždominuoja – politikos mokslai bando racionalizuoti tai, kas, galų gale, yra emocijų gniutulų pasireiškimas. Bet viena, kaip yra, ir kita, kaip aš norėčiau, kad būtų (juokiasi).
Aš nemėgstu Šekspyro. Nemėgstu tokio pasaulio, kokį jis rodo.
– Ar dirbant su aktoriais kartais taip pat reikia siekti, kad jie prislopintų savo emocijų raišką? Kaip tai įgyvendini?
– Reikia. Bet tame nėra nieko ypatingo – jeigu aktorius tavimi pasitiki, jam nėra sunku suprasti, kas yra tas neparodymas.
Kažkokiam vadovėly perskaičiau, kad pradedančiajam režisieriui reikia kaip įmanoma daugiau laiko praleisti su savo komanda, kiek įmanoma daugiau susipažinti. Manau, tai yra tiesa. Kai pažįsti aktorių kaip žmogų, tada turi raktą, kuris vienam yra vienoks, kitam kitoks.
– Kas laukia toliau? Ar gali papasakoti apie savo naują projektą?
– Daug papasakoti dar negaliu. Dirbu taip, kad kiekvieną kartą perrašydamas juodraštį, parašau ir naują filmą. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai bus filmas, kurio veiksmas vyksta sausio 13 d. ir po jos. Filmas, susijęs su televizija, „Kaspervizija“ ir pučistų puse.
