Galbūt nesvarbu, kad aš ją išgyvenau Vilniuje, o jis – Lietuvos provincijoje. Galbūt nesvarbu, kad mane nuo jos gelbėjo tai, kas jam nebuvo prieinama – kairiosios idėjos, politinis aktyvizmas, kuri man padėjo suvokti realias sistemines krizės priežastis, o ne vien kliautis nuolat įjungto televizoriaus nešama žinia. Tai, kaip mes su Vytautu išgyvenome krizę, mus jungia. Tame personaže aš matau save.
Antradienį po filmo peržiūros filmo kūrybinė komanda jau ne pirmą sykį sulaukė klausimo, kodėl pasirinko būtent tokius personažus – gyvenančius toli nuo miesto, ne mūsiškius, tuos, kurių patirtys mums yra neaktualios. Režisierius atsakė, kad nesupranta tokio klausimo. Jam, kaip ir jau minėtam pagrindinio vaidmens kūrėjui Mariui Repšiui, filmo personažų problemos ir patirtys yra savos. Bedarbystę, orumo praradimą ir neviltį išgyveno ir jie patys. Kita vertus, tai yra yra politinis pareiškimas. Pasakyti, kad mes esame tapatūs, yra politiška. Nes mitai apie dvi Lietuvas, apie „kitą Lietuvą“ yra patogesni viešpataujančiai ideologijai.
Trūksta neapsimestinio kalbėjimo, pažįstamos aplinkos. Filmo „Šventasis“ kūrybinė grupė šią problemą imasi spręsti, ir jiems išties pavyksta.
Iš bendrų patirčių gimsta galimybė tapatintis, negyventi savo susikurtame „mes kitokie“ burbule. Gimsta adekvatūs pasakojimai apie krizę, apie ją patiriančius žmones, apie visuomenę, apie Lietuvą tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Toks yra realizmas, kurį pažįstame iš britų režisierių Keno Loacho, Miko Leigh’o, rumunų realistinio kino kūrinių. Lietuvoje nepriklausomybės metais tokių filmų nėra sukurta daug. Trūksta neapsimestinio kalbėjimo, pažįstamos aplinkos. Filmo „Šventasis“ kūrybinė grupė šią problemą imasi spręsti, ir jiems išties pavyksta.
Perfrazavus prancūzų filosofą Louisą Althusserį, krizinėje situacijoje daug ką nulemia ne tik ekonominiai prieštaravimai, bet ir šių prieštaravimų žemėlapį koreguojantys, perbraižantys ideologiniai, visuomeniniai, psichologiniai veiksniai. Nežinau, ar kokioje nors knygoje apie Lietuvą prieš dešimt metų ištikusią krizę šie veiksniai pavaizduoti akivaizdžiau nei filme „Šventasis“.
Filmo kūrybinei grupei svarbesnis ne tik krizės pagimdytas materialinis skurdas, bet pirmiausiai jos atveriami egzistenciniai pūliniai – nuolatinis nepilnavertiškumo kompleksas, vyro ir moters santykių drama, bandymas gyventi lygiuojantis į nuolat žiūrimos televizijos brukamus „normalumo“ standartus, tų standartų statomos kliūtys, kurios neleidžia Vytautui bendrauti, išsikalbėti. Šios, galima teigti, sisteminės priežastys neretai stumia į depresiją, netgi į savižudybę. Atsiveria plyšys, bedugnė tarp manęs tokio, koks aš esu, ir tokio, kokio iš manęs tikimasi, tokio, koks aš norėčiau arba turėčiau būti. Ir į šitą bedugnę ritasi viskas – šeimos gyvenimas, bendravimas su draugais, pasitikėjimas savimi, meilė.
Toks yra lietuviškasis krizės naratyvas, nuolat smaugiamas tylos ir paslėptų ašarų. Jis paaiškina, kodėl tiek maža protestų, kodėl iš apačios taip retai kyla pasipriešinimo judėjimai, kodėl vienintelis sprendimas – emigracija. Kodėl mes niekada nebūsime kitokie, nesielgsime taip, kaip maištingi pietų Europos gyventojai. Į pagalbą gali ateiti nebent tikėjimas, apsireiškęs per youtube filmuko pranašą (akt. Lukas Malinauskas).
Galbūt tik tikėjimas galėtų padėti žmonėms užsigydyti, užsilopyti pūlinius, trūkius ir bedugnes, kurios vis dar neužgijo, jei nėra atveriamos vis iš naujo. Galbūt tik tikėjimas suteiktų ne tik viltį, bet ir galimybę perkurti save pačius.
Nes krizė daug kam dar nesibaigė. Nes filmas „Šventasis“ kalba apie šiandieną ir apie mus. Tam, kad mes pagaliau pradėtume kalbėti apie save. Ir matytume save tokius, kokie esame.
