– Kas jus skatina vykti į užsienį ir ten ieškoti istorijų filmams, užuot juos kūrus Danijoje?
– Labiausiai mane įkvepia kitų vietų lankymas, žmonių, panašių į mane, tyrinėjimas. Be to, man patinka patirti nuotykių.
– Žinau, kad tai ne pirmas filmas, kurį nufilmavote užsienio šalyje.
– Ne. Prieš tai buvo „Aukščiau žemės, žemiau dangaus“, filmuotas Egipte, ir keletas kitų trumpametražių juostų.
– Kodėl nusprendėte kurti filmą apie Ukrainą?
– Prieš tai esu sukūręs du filmus apie vaikus, bet jie buvo apie saugiai gyvenančius vaikus. Jų egzistencija nebalansuoja tarp pastovumo ir visko praradimo, jiems nereikia kovoti, kad susigrąžintų tai, ką turėjo. Aš nuvykau į Ukrainą tam, kad pamatyčiau vaikus, kurių gyvenimas buvo paverstas nuolatinio nesaugumo būsena, ir sužinočiau, kaip jie ieško stabilumo, esant tokiai situacijai. Kelionė į Ukrainą buvo visiškai be politinių tikslų, kadangi ten vyksta karas ir konfliktas atrodo labiau nuspėjamas negu karas Sirijoje, Afganistane ar Irake.
– Pastaruoju metu pasirodė daug filmų, susijusių su konfliktais ar karu, tačiau jūsų juosta yra išskirtinai jautri, nes daugelis dalykų parodoma vaiko akimis. Kaip manote, kodėl istorija atrodo įdomesnė, kai ji papasakota iš vaiko perspektyvos?
– Šis filmas man yra daugiau apie šeimą ir žmones, jų draugystę nei apie karą. Karas kaip reiškinys yra transliuojamas per įvairias tarptautinės žiniasklaidos medijas, mes girdime ir matome daug diskusijų apie jį. Kai nuvyksti į Ukrainą, žmonės sako: „Ateik čia, pamatysi, kas iš tiesų vyksta, sužinosi, kad tai vyksta.“ Kai stebi ten besirutuliojančius santykius, draugystę, situacija jiems atrodo gana normali – jie žino, kad karas nesibaigė. Ukrainiečiams jis tapo tokiu įprastu dalyku, jog netgi vaikinas, kuris grįžo iš fronto, jaučiasi nejaukiai būdamas kažkur kitur, kitoje erdvėje, nes, jo akimis, karas yra gerai.
Stebint iš vaiko perspektyvos, yra didelis kontrastas tarp jo ir suaugusiojo. Kare kūdikio gyvenimas vyksta tarsi kažkur kitur. Labai nerimauju dėl šio karo padarinių Ukrainos visuomenei. Iš savo draugų Kijeve sužinau, kad mieste yra daug ginklų, ir čia mes kalbame ne tik apie Rytų Ukrainą. Tai pamažu praranda kontrolę, ir tai labai negerai. Atvykęs į Kijevą gali sėdėti bare ir galvoti, kad čia nėra karo, bet jis yra.
– Atrodo, kad turite labai stiprų ryšį su vietiniais, tačiau tuo pat metu esate visai nepastebimas. Ką darėte, kad pasiektumėte tokį kontaktą su jais? Kaip juos drąsindavote? Kiek laiko truko filmavimas ir kiek laiko praleidote su filmo herojais?
– Tai truko pusantrų metų. Kas du mėnesius vieną savaitę mes keliavome gilyn link fronto linijos, ėjome į mokyklas, klausinėjome direktorių, kieno vaikai vis dar eina į mokyklą. Jie žinojo, kad tai – netoli gyvenančių šeimų vaikai. Aš visada vaikams užduodavau tris tuos pačius klausimus ne dėl to, kad būčiau suinteresuotas išgirsti atsakymą, bet tam, jog pamatyčiau ir suprasčiau, kaip jie reaguoja į mane ir mano klausinėjimą. Paskutinis klausimas visada būdavo „Ką reiškia bijoti“. Nedaug vaikų į jį atsakydavo.
– Kaip jūs komunikavote?
– Aš nekalbu rusiškai, bet stengiausi išmokti ir rasti ryšį su žmonėmis, pažinti vienas kitą. Didelę dalį komunikavimo atliko kūno kalba, gestai.
– Kvailas klausimas: ar būdamas ten jautėte pavojų?
– Žinoma. Iš pradžių filmavome viename sode. Buvo graži saulėta diena, noko obuoliai, skraidė bitės – visiška idilė. Staiga išgirdome baisų bombų griausmą, gaudžiantį visai netoli mūsų. Tada supratome, kad niekada negali būti tikras dėl savo saugumo.
– Koks epizodas jums labiausiai įstrigo?
– Filme yra scena, kai berniuko močiutė suserga. Ir tada supranti, kad vaikui baisiausias dalykas yra visai ne karas, o tai, jog jo senelė gali nepasveikti ir mirti. Kaip ir visur, mažyliams didžiausią nerimą kelia juos tiesiogiai liečiantys dalykai.
– Ar palaikote ryšį su savo juostos veikėjais?
– Taip, žinoma. Atsiradus internetui, pasaulis labai sumažėjo. Jie turi Messenger ir Skype programėles, todėl bendrauti dar paprasčiau. Nors rusiškai kalbu labai prastai, Google Translate pagalba galime pasisveikinti ir paklausti vieni kitų, kaip sekasi.
Filmo seansai kovo 24 ir 26 d.
