– Didžiąją dalį filmo nufilmavau tame pačiame kalėjime, kuriame organizavau teatro kūrybos dirbtuves. Studijoje atkūrėme tik repeticijų salę ir kai kurias kalėjimo kameras. Filmo kalinius vaidino ir aktoriai, ir statistai. Taip pat galima įžiūrėti kalėjimo prižiūrėtojų siluetus.
Daug laiko praleidau kalėjime su kaliniais ir darbuotojais, norėjau, kad filmas būtų itin realistinis ir atitinkantis tikrovę. Visi šiek dalykai netrukdo vaizduotei veikti. Jei išlaikiau tikros istorijos pagrindą, tai veikėjai ir situacijos yra išgalvotos. Tikroje istorijoje kaliniai tikrai nešoko nuogi priešais kalėjimo pastatą!
– Kaliniai, kalėjimas, teatras tarsi nekelia juoko, netgi visai nejuokinga. Kodėl pasirinkote komedijos žanrą?
– Nesutinku dėl teatro! Esu iš ten, galiu pasakyti, kad jame būna daug juokingų dalykų. Originalią Švedijoje nutikusią istoriją atradau dokumentiniame filme, man ji pasirodė nepaprasta, panorau nufilmuoti. Gavau neįtikėtiną galimybę parodyti kalėjimą kitu kampu, atriboti jį nuo žanro klišių. Komedija į akistatą suvedė du priešingus, svetimus pasaulius ir sukūrė daugybę keistų, beprotiškų, juokingų ar emocionalių situacijų. Vaidybinis filmas, draminės komedijos žanras leido man išvystyti personažus. Rašydamas scenarijų tarsi pratęsiau veiksmą, leidau šėlti fantazijai, dozavau juoką ir emocijas, kad visa tai pakylėtų žiūrovą.
– Jūsų herojus filme ištaria: „Mokau ne juokų, o teatro.“ Koks jūsų santykis su humoru? Ar tikite, kad juokas gali išgelbėti pasaulį?
– Humoras mums leidžia atsitraukus pažvelgti į pasaulį ir žmoniją, jis prikišamai parodo absurdą, klaidas, kvailumą, jis minta galiomis ir išankstinėmis nuostatomis, tarsi patardamas, kad geriau iš jų pasijuokti. Būtent dėl šios priežasties juokas yra nepaprastai galingas ir naudingas. Ne veltui jį draudžia diktatūra, religijos ir visos priespaudos sistemos. Nežinau, ar to pakaks, kad išgelbėtume pasaulį, bet pasaulis be humoro turi pavadinimą – tai pragaras.
– Ar jūs, kaip ir pagrindinis filmo veikėjas, neieškojote aštrių įspūdžių, pojūčių? Juk tema, kurią renkasi režisierius, nori nenori keičia ir asmeninį požiūrį.
– Žinoma, keičia! Nyris į kalėjimo pasaulį privertė mane atrasti bendruomenę, kurios nepažinojau. Atsidūriau labai arti jos turtų, kuriuos reikia ugdyti. Labiausiai per kultūrą. Kultūros prieiga čia yra būtina, ir filmas tai gina.
– 2021 metų tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ tema – Veikti ar / ir būti. Kurią pusę renkasi jūsų filmo herojai? O jūs pats?
– Filmo veikėjai savo viltis pildo jiems nežinomoje srityje, šitaip jie atranda pasaulį ir keičiasi patys. Todėl šie du veiksmažodžiai man susilieja. „Mes esame tai, ką darome“, – sakė Sartreʼas.
– Filme nuskamba frazė apie tai, kad režisierius, pradėjęs statyti spektaklį kalėjime, pakeičia kalinių gyvenimą. Bet juk keisti kito žmogaus gyvenimą yra didžiulė atsakomybė! Galbūt esate gavęs atsiliepimų apie tai, kad jūsų filmas ir žiūrovus nukreipė kitu keliu?
– Mano filmas dar nebuvo tiek daug kartų parodytas, kad sulaukčiau tokių atsiliepimų. Tačiau esu tikras, kad kalėjime būtent kultūrinis vyksmas gali pakeisti ten esančiųjų gyvenimus.
– Filmo herojaus dukra režisieriui sako: „Iš tiesų viską darei dėl savęs!“ Ar egoizmas visada pateisinamas?
– Sakyčiau, pagrindinis herojus Etjenas yra nepaprastai susitelkęs į save. Taip nutinka daugeliui aktorių, kurie nusivilia vaidmeniu, kuriems trūksta teatro ir scenos. Būdamas aktoriumi, kartais išgyveni itin sunkius nedarbo laikotarpius. O per juos visko nutinka.
– Kartais atrodo, kad filme pagrindinis herojus – režisierius – taria frazes, kurias laisvai galėtumėte ištarti jūs: „Manęs aktoriai teatre nebestebina...“ Ar jus dar stebina kine?
– Filmuodamas šį filmą, dirbau su puikiais aktoriais. Jiems tikrai netrūko įkvėpimo ir nuotykių troškulio. Jei vaidybos mene kažkas kalba apie krizę, savo filmavimo aikštelėje to nepajutau.
– Pats esate aktorius. Kodėl pradėjote rašyti scenarijus ir kurti filmus?
– Tikriausiai iš nusivylimo. Aktoriaus karjera neatitiko mano svajonių, taigi nusprendžiau imtis iniciatyvos ir pereiti į kūrybos pusę. Rodos, pats to nė neįtardamas, pagaliau radau vietą, kurioje atgimsta mano svajonės.
– „Viltis yra absurdas“, – taip pradžioje sako jūsų filmo herojai. Ar su jais sutinkate?
– Aš nesutinku, bet jie turi savo priežasčių: viltis žmonėms, netekusiems laisvės metų, gali atrodyti abstrakti sąvoka, netgi absurdiška.
– Gavote Europos kino apdovanojimą, tai svarbus įvertinimas. Ar galėtumėte pats įvardyti savo filmo stiprybes?
– Sukūriau komediją, kuri žaismingai, emocingai, gyvai sprendžia gilias temas. Filmo žiūrovai dažnai manęs klausia apie veikėjus, jie atrodo jiems žavūs, patikimi, tai palietė ir visuomenę, ir kino bendruomenę. Protingi, dosnūs atsiliepimai mane pamalonina, pagerbia ir daro laimingą, nes būtent tokį kiną noriu kurti – reiklų ir populiarų.
