Šiandien, vasario 23 d., „Vienuolis ir ginklas“ pasirodys Lietuvos kino teatruose ir taps pirmuoju filmu iš Butano, platinamu mūsų šalyje. Šioje komiškoje dramoje su taikliu humoru pasakojama apie pirmųjų visuotinių šalies rinkimų organizavimo iššūkius ir paradoksus. Apie politinį filmo kontekstą ir kūrimo subtilybes nuošalioje Himalajų vietovėje pasakoja režisierius.
– Filmo „Vienuolis ir ginklas“ veiksmas vyksta lėto demokratijos įvedimo proceso pradžioje. Daugelyje kitų visuomenių demokratija pakeitė kitas santvarkas po revoliucijų. Kaip tai įvyko Butane?
– Viena iš paskatų kurti šį filmą buvo noras papasakoti pasauliui bei priminti patiems butaniečiams apie unikalias aplinkybes, kurios leido Butanui atsiverti ir modernizuotis.
Modernioje istorijoje mažyčio Butano egzistencija priklausė nuo sugebėjimo išlikti niekam nereikalingu. Saviizoliacinė politika padėjo šaliai išvengti kolonializmo ir atsilaikyti prieš išorines įtakas, kai tuo tarpu kaimyniniai Tibetas ir Sikimas nepriklausomybę prarado. Visam pasauliui priėmus globalizacijos madas, kaip Coca-colą, McDonald‘s, MTV ir demokratiją, Butanas užsispyrusiai laikėsi saugios praeities su vienatinio Karaliaus valdžia bei 2500 metų senumo Budos mokymu apie tai, kaip gyventi. O pasauliui įžengus į skaitmeninį amžių, Butanas pasirinko nusisukti nuo interneto, mobiliųjų telefonų ir kabelinės televizijos bei saugoti savo unikalų gyvenimo būdą.
Tačiau apie 2000-ųjų pirmojo dešimtmečio vidurį, kai ir vyksta filmo veiksmas, Butanas pajuto grėsmę išlikimui, nes suprato atsidūręs skaitmenizuoto ir demokratiško pasaulio užnugary. Pamaniau, kad šis istorinis fonas pridėtų daug spalvų „Vienuolio ir ginklo“ istorijai. Tai laikas, kuomet Butanas tapo paskutine šalimi įsivedusia televiziją, ir viena iš nedaugelio, kurioje demokratija įvesta ne po tautos reikalavimo ir revoliucijos, o Karaliui savo noru atsisakius sosto ir leidus tautai pačiai ieškoti savo unikalios vietos pasaulyje.
– Kaip demokratijai Butane sekasi dabar, praėjus daugiau nei 15 m.. Ar buvo kilę didesnių įtampų atsiradus galimybei rinktis ir iš to kylant nesutarimams?
– Manau 15 metų yra per mažai įvertinti demokratijos įgyvendinimo procesą Butane. Per juos įvyko treji rinkimai ir Butaną valdė trys demokratiškai išrinktos partijos. JAV užtruko 72 metus ir 18 rinkimų, kol demokratinė sistema išsivystė į konservatyvių respublikonų ir liberalių demokratų partijas.
Butano demokratija išgyvena kūdikystės etapą, vis dar pratinamės prie jos. Žmonės mokosi, kaip galima nesutarti vienas su kitu – tai labai svetima mūsų kultūrai.
– Filme matome, kad dauguma žmonių į demokratiją žiūri įtariai bei abejoja, jog ji atneš klestėjimą ir džiaugsmą. Ar šie jausmai pasikeitė?
– Kultūroje, kur giliai įsišaknijęs bendruomeniškumo jausmas, iškilusi individualistinė ideologija sukėlė ir gali toliau kelti sunkumų. Demokratijos dovana buvo suplanuota ir įgyvendinta apgalvotai, sekant ilgalaike Jo Didenybės ir išsilavinusio visuomenės sluoksnio vizija ir linkint žmonėms geriausio. Dabar mūsų eilė gerbti šią viziją bei įgyvendinti savo pareigas demokratinėje šalyje.
– Ką Butano Karaliui reiškia bendrosios nacionalinės laimės indeksas? Ar demokratija jos siekio dalis?
– Bendrosios nacionalinės laimės idėja ir pagarba tokioms savybėms kaip nekaltumas, arba tyrumas, yra tai, dėl ko aš stengiuosi pasakoti butanietiškas istorijas pasauliui. Butanas yra mažas, bet mes galime daug kuo pasidalinti.
Laimės siekis kai kuriems gali atrodyti kaip abstrakcija ir svaičiojimas. Bet mums butaniečiams tai yra ne reklaminis triukas, o gyvenimo principas įsišaknijęs kultūroje ir dvasingume. 1729 m., kai Butano valdžia kūrė pirmąjį šalies įstatymų kodeksą, įžanginis teiginys skelbė: „valdžios tikslas yra suteikti žmonėms laimę, o jei valdžia negali suteikti laimės, ji neturi pagrindo egzistuoti“. Bendrosios nacionalinės laimės idėja, sukurta, kai Butano nepriklausomybė buvo pavojuje ir kai dar tik jungėmės prie globalaus pasaulio įstodami į JTO, įkūnijo tai, kokioms vertybėms Butanas atstovauja ir ko linki savo žmonėms.
– Abu jūsų filmai – „Oskarui“ nominuotas „Lunana. Jakas klasėje“ bei „Vienuolis ir ginklas“ – prasideda parodant skirtumą tarp sostinės Timpu ir nuošalių, kalnuotų vietovių. Ar Butane egzistuoja įtampa ar kultūrinis nesupratimas tarp gyvenančiųjų miestuose ir kaimuose?
– Abu mano filmai paliečia miesto ir kaimo skirtumų temą, nes abiejuose yra pasakojama šalies, išgyvenančios pokyčius, istorija. Pereinamąjį laikotarpį labai gerai atskleidžia kontrastas tarp tradicijų, kultūros bei dvasinių vertybių kaimiškuose Butano regionuose ir modernybės, vystymosi ir polinkio į vakarietiškumą Butano miestuose.
Abiejuose filmuose bandau parodyti kultūros ir tradicijų vertę bei unikalumą. Kaip ir bet kuri kita šalis, Butanas turi nepalaužiamą misiją tapti moderniu, išsilavinusiu ir vakarietišku. To siekdami mes daugybę kartų atmetėme savo savitą kultūrą ir tradicijas. Mieste jos jau beveik išnyko, todėl atskleisti jų važiuoju į kaimus.
„Vienuolis ir ginklas“ yra apie tyrumą. Butaniečiams tai yra svarbi vertybė, kuri, deja, prarandama tampant modernesniais ir labiau išsilavinusiais. Panašu, jog šiuolaikinis protas negali atskirti tyrumo nuo neišmanymo.
– Vienuoliai šiame filme užima svarbiausią vietą. Kokia jų rolė Butano visuomenėje? Ar butaniečiai būtų šokiruoti pamatę vienuolį su ginklu?
– Budizmas Butane yra ne tik dvasinis kelias, bet ir gyvenimo būdas. Vienuoliai yra laikomi fizine Budos mokymo reprezentacija ir kelia begalinę pagarbą.
Norėjau, kad vienuolio ir lamos personažai filme įkūnytų tai, kaip Butane garbinamos budizmo tradicijos ir kultūra. Kaimo gyventojams net nekyla klausimų ar nuostabos matant vienuolį su ginklu. Toks pasitikėjimas kyla iš Budos mokymo: „motyvacija už veiksmo yra daug svarbiau nei pats veiksmas“. Svarbu pabrėžti ir simbolių svarbą Butano kultūroje – kartais simbolinė daikto galia gali būti daug svarbesnė už patį daiktą.
– Pirmasis Jūsų filmas „Lunana. Jakas klasėje“ pagarsėjo tuo, kad buvo filmuotas nuošaliausiose Butano kalnuose, ir sukurtas su itin maža komanda, pasikliaujant natūralia šviesa. Ar, išskyrus kelias miesto scenas, „Vienuolis ir ginklas“ buvo filmuojamas panašiomis sąlygomis?
– Kurdamas „Lunana: jakas klasėje“ nusprendžiau filmuoti tikrame Lunanos kaime – vienoje nuošaliausių žmonių gyvenamų vietų pasaulyje. Toks sprendimas mums kėlė neįtikėtinų iššūkių. Turėjome minimalią komandą ir techniką, nes pagrindinė lokacija buvo pasiekiama per dvi savaites sudėtingo žygio Himalajų viršūnėmis. Brangi ir moderni įranga buvo nepraktiška vietoje, kur net nėra atvesta elektra.
„Vienuolio ir ginklo“ filmavimui nebuvo būtinybės rinktis nuošalią vietovę, nes nuošalumas čia nėra svarbi tema. Ura, kuri tapo pagrindine lokacija, yra kaimas, bet turi šiuolaikinius patogumus, tokius kaip elektra ir pravažiuojami keliai. Pasinaudojau tuo – subūriau didesnę komandą, naudojau modernesnę techniką. Nors vertinant tarptautiniais standartais, tai vis dar buvo labai paprasta produkcija. Butane neturime kamerų ir šviesų, todėl nuomotis techniką turėjome Indijoje. Iš Naujojo Delio į mūsų lokaciją ji keliavo savaitę.
– Kokia dalis vaidinusiųjų filme buvo profesionalūs aktoriai, o kiek jų buvo vietiniai neprofesionalai?
– Butane nėra profesionalių aktorių. Turiu omeny tokių, kurie mokėsi aktorystės. Mūsų kino industrija yra labai nedidelė ir kuria filmus vietinei auditorijai. „Vienuolio ir ginklo“ atveju yra grupė pagrindinių veikėjų. Tandin Sonam ir Deki Lhamo, kurie vaidina Bendžį ir Tsomo, yra iš vietinės kino industrijos. Dirbti su jais buvo nuostabu, labai didelį įspūdį paliko jų pasišventimas ir darbo etika. Daugumą epizodinių vaidmenų sukūrė Uros gyventojai, o lamą vaidina iš tikrųjų vienintelis kaimelio lama.
Kurdamas filmus stengiuosi kliūtis paversti privalumais. Kadangi profesionalių aktorių nėra, stengiuosi susirinkti aktorius labai ankstyvoje filmo kūrimo stadijoje, kad turėčiau laiko su jais repetuoti scenas, o kartu pastebėti įvairius niuansus ir vaidinančiųjų bruožus, kuriuos vėliau įtraukiu į scenarijų ir taip leidžiu jiems būti labiau savimi.
Filmas Lietuvos kino teatruose pasirodys vasario 23 d.
