Sulaukusi ŠMC siūlymo kuruoti programą, A.Maknytė sakė nesunkiai apsisprendusi dėl temos: „Nemažai dirbau su gyvūnais, esu studijavusi biologiją, o dabar man gamta skleidžiasi per meną – būtent todėl nutariau surinkti kitų autorių darbus šia tema“, – pasakojo A.Maknytė.
Jos teigimu, konvencinis kinas yra antropocentriškas – orientuotas į žmogų net tuomet, kai rodo gyvūną, tačiau šioje programoje pristatomi filmai bei videodarbai pasiūlys kiek kitokį žvilgsnį.
„Man norėjosi pasižiūrėti į gyvūną ne kaip į aktorių, kas dažniausiai nutinka klasikiniame kine, kur gyvūnas gauna rolę arba įkūnija žmogaus savybes, todėl ieškojau darbų, kuriuose žvilgsnis į gyvūną būtų neutralus, kur jis būtų kaip stebėjimo objektas. Tokie filmai programoje ir dominuos – beveik visi jie yra be teksto, skirti atidžiam stebėjimui, įsižiūrėjimui“, – sakė menininkė.
A.Maknytė teigė, jog dėl programos pavadinimo ilgai negalėjo apsispręsti – rasti bendrą vardiklį tokiems skirtingiems filmams buvo sudėtinga: „Galiausiai nutariau likti prie „Gyvūno vardo“, kuris gali turėti daug prasmių. Mes gyvūnui duodame vardą, pavadinimą, kad galėtume jį atskirti, įvardintume, kas jis yra, tačiau pačiam gyvūnui jo vardas jo pasaulyje visiškai nėra svarbus.“
Programoje pristatomi tiek lietuvių, tiek užsienio autorių darbai – tiesa, A.Maknytė teigė norėjusi parodyti daugiau lietuvių menininkų kūrinių, konsultavosi su kolegomis bei menotyrininkais, tačiau paaiškėjo, kad pasirinkimas vis dėlto nėra toks didelis.
„Iš programoje atsidūrusių lietuvių autorių darbų beveik visi man jau buvo anksčiau matyti, didesnių atradimų nebuvo. Kalbant apie užsienio autorių darbus, labai sujaudino „Žuvis“ (rež. Jonathas de Andrade, 2016). Filmas, kuriame žvejys apkabina žuvį prieš jos mirtį. Tai, pasirodo, yra paties autoriaus sukurtas ritualas. Sudomino tai, kad filmas per žuvį pasakoja apie žmogų ir žmogaus istoriją.
Taip pat atradimu tapo Ross Birrell „Kriolo“ (2017), kuriame telpa įvairiausi istoriniai pjūviai, o žirgas rodomas kaip žmogaus istorijos bendražygis. Būtent jis ir atidarys programą. Man šis filmas net kiek ironiškai susijęs su mūsų Vyčio istorija ir paminklų statymu – ši paralelė, aišku, nėra tokia svarbi, bet nori nenori, sąsaja atsiranda“, – pasakojo A.Maknytė.
Aurelija Maknytė (g. 1969) yra menininkė, šiuo metu tyrinėjanti tarprūšinio bendravimo formas. Metusi biologijos studijas, mokėsi fotografijos ir videomeno katedroje Vilniaus dailės akademijoje, įgijo meno licenciato laipsnį. Dėsto Vilniaus universitete, Vilniaus dizaino kolegijoje, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Kuria videofilmus, performansus, yra sukūrusi ŠMC TV laidų ir videoprojekcijų spektakliams.
Jos kūryba buvo pristatyta 10-oje Baltijos trienalėje „Miesto istorijos" ir parodoje „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ Šiuolaikinio meno centre, galerijose „Vartai“ ir „Artifex“ , Rygos „Kim?“ šiuolaikinio meno centre, tarptautinėse knygų mugėse ir kitur. Maknytės videofilmą „Žmogus-zuikis“ (2009) yra įsigijęs MO muziejus Vilniuje.
Nemokamos programos peržiūros ŠMC vyks rugpjūčio 1, 4, 5 dienomis.
