Į Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ atvykęs Seanas Bakeris 15min pasakojo apie žlugusią amerikietiškąją svajonę, darbą su neprofesionaliais aktoriais ir realizmo paieškas kine.
– Esate dažnai klausiamas, ar laikote save politiškai angažuotu režisieriumi ir socialiniu aktyvistu. Tikite, jog kinas išties gali daryti realią įtaką šiandien pasaulyje vykstantiems procesams?
– Kinas gali įkvėpti teigiamus pokyčius, taip buvo visada. Šiandien, kai pasaulis tarytum sumažėja dėl mūsų turimų technologinių galimybių, esame kur kas arčiau vieni kitų, todėl tampa lengviau kalbėti apie tuos žmones, kurių patirtys išlipa už mūsų socialinio, tautinio, bendruomeninio lauko ribų. Jei šios istorijos papasakojamos teisingai, jos gali sugriauti sienas ir dar kartą patvirtinti, kad turime daugiau mus jungiančių, o ne skiriančių dalykų. Apie tai kalbėdami universalia kino kalba, galime ne tik pajusti bendrystę, bet ir įžvelgti mums kylančias grėsmes.
– Kritikai, rašydami ir kalbėdami apie „Floridos projektą“, neretai akcentuoja žlugusios amerikietiškosios svajonės idėją. Ar manote, kad amerikietiškoji svajonė šiandien dar egzistuoja?
– Amerikietiškoji svajonė smarkiai pasikeitė. Ankstesnėms kartoms tai reiškė „branduolinę šeima“ [šeimos modelį, kurį sudaro du skirtingų lyčių individai ir jų vaikai – aut. past.], namą užmiestyje, vaikų mokslus koledže. Šiandien amerikietiškoji svajonė yra būti Kardashian (juokiasi). Viskas tapo kur kas paviršutiniškiau ir lėkščiau.
Tačiau manau, kad senoji amerikietiškosios svajonės versija vis dar kultivuojama už JAV ribų ir tai siejasi su pačios JAV, kaip neribotų galimybių šalies, įvaizdžiu, kuris daugybę metų buvo įrašytas žmonių sąmonėje. Nors, kai geriau pagalvoji, kas norėtų atvykti į tikrąją Ameriką, kur tave gali pašauti gatvėje, kur klestėte klesti rasizmas ir seksizmas? Į šalį, kurioje toks ryškus socialinis susiskaldymas, ir kurioje vyksta opiatų krizė?..
Šią skirtį tarp įsivaizduojamos ir tikrosios Amerikos jaučiu ir kaip režisierius. Štai, esu kino festivalyje, atsiverčiu jo katalogą ir matau daugybę puikių filmų, tačiau juostos iš JAV visad sulaukia daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, mačiau puikų Carlos Simón filmą „Vasara, 1993-ieji“, sukurtą Ispanijoje – jis turėtų sulaukti tiek pat susidomėjimo, kiek ir mano juosta, bet taip nėra. Kodėl? Ar dėl to, kad žmonės vis dar žavisi JAV? Dėl to, kad vis dar tiki kažkada suformuotu jos įvaizdžiu? Tai labai įdomus, bet sudėtingas klausimas.
– Ar prieš filmuodamas „Floridos projektą“ susitikote su žmonėmis, kuriuos aplinkybės privertė gyventi moteliuose?
– Taip, lankėmės daugybėje motelių ir rinkomės žurnalistikai artimą tyrimo metodą: kalbėjome tiek su nuomotojais, tiek su nuomininkais, su žmonėmis prekybos centruose ir degalinėse, taip pat – su nevyriausybinėmis organizacijomis.
Tačiau filmo personažai nėra paremti konkrečiomis istorijomis – jie veikiau yra apibendrinta mūsų sutiktų žmonių patirčių suma. Tai ypač ryšku kalbant apie jaunos motinos personažę, Halley. Besilankydami moteliuose, girdėjome daug istorijų apie į Halley panašias moteris, tačiau nei viena iš jų, akivaizdu, nebuvo tokia Halley, kokios mums reikėjo.
Vieną dieną, kai jau buvome baigę scenarijų, aš sutikau moterį, kuri visiškai atitiko mūsų sukurtą Halley personažę. Buvau prekybos centre ir pamačiau 30-etės Halley versiją. Ji prekybos centro vežimėlyje vežiojo savo vaiką, su kuriuo drauge juokėsi ir linksminosi. Tai buvo scena, kurią buvau parašęs, tik dar nenufilmavęs. Stebėjau šią moterį ir galiausiai nusprendžiau ją pakalbinti. Neįtikėtina, kaip labai jos gyvenimas priminė mūsų sukurtos Halley istoriją. Tai suteikė pasitikėjimo savimi ir tapo savotišku patvirtinimu, jog tai, ką kuriame, yra artima tikrovei.
Tiesa, sutikome ir motelio vadybininką, kuris įkvėpė Willemo Dafoe personažą – jei ne jis, šis veikėjas „Floridos projekte“ būtų buvęs tik epizodinis.
– Jūsų filme vaidina ir anksčiau prieš kamerą nestovėję žmonės. Kodėl tai buvo svarbu? Kaip atrodė aktorių atrankos procesas?
– Visada džiaugiuosi kino ekrane matydamas naujus veidus. Juo labiau, kad aš, kaip režisierius, noriu užkirsti kelią žiūrovo abejonei filmo kuriama tikrovės iliuzija, kuri neišvengiamai atsiranda, kai publika atpažįsta žymaus aktoriaus veidą.
Žinoma, yra tokių chameleoniškų aktorių kaip Willemas Dafoe – nors esame jį matę daugybėje skirtingų filmų, jis jau per pirmąsias minutes gali visus įtikinti, jog yra Bobis, motelio vadybininkas. Tačiau kai visus vaidmenis filme atlieka Holivudo aktoriai, man tai tampa nebeįdomu.
Mano filmų aktorių atrankos procesas vyksta labai neįprastai. Mokausi iš savo ankstesnių patirčių: jei praėjusiame filme pavyko gatvės kastingas, bandysiu tai pakartoti su savo būsimu filmu, jei radau aktorių socialiniuose tinkluose, rinksiuosi šį kelią ir ateityje. Tačiau ieškodamas aktorės, kuri galėtų suvaidinti Halley, iš pradžių nežiūrėjau į jokius socialinius tinklus – šiai rolei iš tiesų ieškojome Holivudo aktorių ir popžvaigdžių. Kai tik pradėjome galvoti apie filmą 2011-aisiais, svarstėme vaidmeniui pakviesti net Britney Spears.
Tačiau tuomet visiškai atsitiktinai Instagrame radau Brią Vinaitę. Supratau, kad ji puikiai tiktų Halley personažui – tiko ne tik jos išvaizda, bet ir maištinga natūra bei niujorkietiškas akcentas, nes labai daug žmonių, gyvenančių moteliuose, yra niujorkiečiai, atvykę į Floridą ieškoti darbo. Žodžiu, Bria turėjo viską, ko reikia, aš tik turėjau įsitikinti, jog ji gali vaidinti. Labai greitai supratau, kad ji ne tik gali sukurti šį vaidmenį, bet ir turi daugybę entuziazmo. Dirbant su neprofesionaliais aktoriais tai labai svarbu.
– Nors „Floridos projekte“ netrūksta įvykių, tai nėra siužetu paremtas filmas. Man tai pasirodė sietina su faktu, jog filmas pasakoja apie vaikystę ir vaiko patirtis.
– Taip, tai tikrai susiję su tuo, jog kalbu apie vaikystę, o ypač – apie vaikų vasaros atostogas. Kai esi vaikas, vasara atrodo neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Būtent todėl norėjau atsiriboti nuo aktyvaus siužeto vystymo, kai viena scena veda prie kitos, toji prie dar vienos ir t.t. Priešingai, norėjau anekdotiškų scenų, epizodų, kuriems nebuvo priežasties būti filme ir kurie nevedė istorijos į priekį. Tarsi nedidelių gyvenimo atkarpų, kurios ilgainiui susilieja į kažką didesnio, kažką, kas sukuria tokį patį poveikį, kaip ir siužetu paremtas filmas.
– Filmus, pasakojančius apie socialines problemas, esame pratę apibūdinti kaip realistiškus, kalbant apie vizualinę pusę, ir slogius, kalbant apie atmosferą. Tačiau „Floridos projektas“ į šią kategoriją nepatenka – priešingai, tai labai šviesus, spalvingas, humoro nestokojantis filmas.
– Kine visad naudoju humorą, nes esu įsitikinęs, jog būtent taip kuriamas realizmas – netikiu filmais, kurie liečia panašias temas, tačiau sąmoningai atsiriboja nuo humoro. Man tai net atrodo kiek užgaulu, nes iškreipia pasaulį, kuriame gyvename. Juk mes visi juokaujame, visi naudojame humorą kaip būdą susidoroti su savo problemomis.
Kalbant apie „Floridos projekto“ koloritą, jis tik per plauką skiriasi nuo to, ką matome tikrame gyvenime. Tokį sprendimą priėmėme, nes „Floridos projekto“ pasaulis rodomas iš vaiko perspektyvos. Vaiko, kurio vaizduotė bunda, o visi pojūčiai veikia stipriau. Kai prisimenu save vaikystėje, tuo metu spalvos man atrodė ryškesnės, garsai – stipresni, o viskas aplink – magiškiau ir mieliau. Turėjau puikią komandą, kuri man padėjo šį įspūdį perkelti į kino ekraną.
Abu šie aspektai man tapo ypač svarbūs po „Mandarino“ (Tangerine, 2015) filmavimų. Kai tik pradėjau bandymus su iPhone, su kuriuo ir filmavau visą filmą, norėjau sukurti britų socialinio realizmo įspūdį ir rinktis pilkšvą koloritą. Kai galvojame apie realizmą kine, prisimename filmus, kuriems tai pavyko geriausiai, ir juos imituojame. Pabandžiau tai daryti, bet supratau, kad tai – melas. Pasaulis, apie kurį aš pasakojau, buvo visai kitoks, jis buvo spalvingas ir įvairus. Todėl netrukus atsisakiau tradicinių socialinių dramų estetikos.
– Esate griežtas režisierius?
– Ne, manau, priešingai. Dirbu su talentingais žmonėmis ir noriu, kad vyktų idėjų apykaita. Pasiūlymų ir idėjų laukiu iš visų prie filmo dirbančių žmonių – kas žino, galbūt garso režisieriaus asistentas turi puikią mintį, tik niekada jos neišsakys, jei niekas jo nepaklaus? Taip žmonės pradeda jaustis esą komandos dalimi ir man, kaip režisieriui, tai yra labai svarbu.
Manau, griežti režisieriais yra tie, kurie mano viską žinantys geriau už kitus. Labai tikiuosi niekada tokiu netapti.
