Kartą Zappa yra pasakęs: „Nemanau, kad kas nors yra matęs tikrąjį Franką Zappą, nes imti interviu yra vienas nenormaliausių dalykų, kuriuos gali kam nors padaryti. Tai – tik du žingsniai iki Inkvizicijos“. Žodžiai žmogaus, per savo karjerą davusio dešimtis interviu.
Įsivaizduokite, kaip šis žmogus atrodė septintojo dešimtmečio televizijos žiūrovui, kai televizijoje buvo kur kas daugiau rimties nei šiandien. Pavyzdžiui, kai jis į televizijos laidą atsineša dviratį ir pradeda juo groti, studijos muzikantams nurodęs stengtis išgauti garsą, kuo nepanašesnį į jų instrumento.
Daugiasluoksnė muzika
Neįmanoma geriau apibūdinti jo muzikos, nei tai padarė pats Zappa: „Kai vyksta bet kas, bet kokiu metu ir bet kur, be jokios priežasties.“ Daugiau kaip 30 jo kūrybos metų apėmė ir roko, ir džiazo, ir orkestro aranžuočių, ir galiausiai elektronikos žanrus. Neretai – viskas viename, dažnai keičiant melodiją ir tempą toje pačioje dainoje.
Zappa mėgo sudėtingas ir neįprastas melodijas, tačiau net ir konvencinės roko baladės dažnai pasižymėjo žodžiais, dėl kurių Amerikos radijo stotys atsisakė jas transliuoti. Kaip tik dėl to žinomiausias jo kūrinys „Bobby Brown Goes Down“ visada buvo kur kas geriau žinomas Europoje nei Zappos gimtojoje šalyje. Jį ypač mėgo skandinavai.
Tai viena iš priežasčių, kodėl Zappos kūryba niekada nebuvo išties populiari, bent jau Amerikoje. Tiesa, jis turėjo gana platų gerbėjų ratą, bet komercinę sėkmę labiau lėmė šių gerbėjų atsidavimas nei skaičius.
Kaip bebūtų, tai buvo pakankamai klausoma muzika, kad Zappa galėtų įkurti savo leidybos kompaniją ir kurti visiškai nepriklausomai. Zappa niekad nemėgo leidybos kompanijų. Jam tiesiog buvo sunku suprasti, kaip muzikantas gali parduoti tūkstančius albumų ir beveik nieko neuždirbti.
Aršus politikos kritikas
Frankas Zappa negailėjo kritikos nei Reaganui, nei Bushui, nei kitiems respublikonams, o ypač nemėgo cenzūros. Jis ne tik pasirodė CNN debatų laidoje „Crossfire“, kur kritikavo teokratija paremtą politiką, bet ir pasisakė teismo svarstyme prieš ženklus, įspėjančius apie necenzūrinį turinį ant albumų viršelių.
Pats Zappa niekada nepalaikė jokio politinio judėjimo. Ypač jis nemėgo komunistų ir niekada nesutiko groti jų renginiuose. Kartą dėl to grupė koncerto metu vos nesusimušė su auditorija. Vis dėlto įdomiausia, kad Zappa, pats to nežinodamas, įkvėpė tuometinės Čekoslovakijos išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos įtakos.
Pagrindinis žmogus nepriklausomybės judėjime buvo Vaclovas Havelas, tapęs laisvos Čekoslovakijos, o vėliau – ir Čekijos, prezidentu. Pradėti judėjimą prieš sovietus jį įkvėpė pogrindinio roko grupė „Plastic People of the Universe“, kuri taip pasivadino pagal Zappos dainą „Plastic People“.
Rokas Sovietų Sąjungoje buvo uždraustas, ypač – tokie muzikantai, kaip „The Velvet Underground“, „The Rolling Stones“ ir Frankas Zappa. Ne vienas žmogus yra sėdėjęs areštinėje arba policininkų žiauriai sumuštas už jos klausymą ir įrašų platinimą.
Po nepriklausomybės Havelas asmeniškai pakvietė muzikantą pasirašyti sutarties dėl legalių jo įrašų platinimo. Čekoslovakija Franką Zappą priėmė kaip šalies didvyrį, o Havelas (nors ir neoficialiai) paskelbė jį kultūros atašė.
Apie Zappą geriausia išgirsti iš jo paties
Pirmasis dokumentinis filmas apie Zappą pasirodė vos prieš kelis mėnesius. „Pasprink savo klausimu – Frankas Zappa pasakoja apie save“ yra grynoji dokumentika. Nėra jokio siužeto ar pasakotojo, tik pats Zappa ir daugybė jo interviu, pasirodymų ištraukų bei kitos filmuotos medžiagos.
Filme rodomi kadrai apima laikotarpį nuo 7-ojo iki devintojo dešimtmečio, apimant tiek muzikos kūrybą ir pasirodymus, tiek interviu ir kūrybos proceso filmavimą. Archyvinės medžiagos režisieriui tikrai nepritrūko: Zappa mėgo pasisakyti visomis, ypač sudėtingomis, temomis.
Kalbama, jog tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl muzikanto artimieji leido režisieriui Thorstenui Schüttei publikuoti šį filmą.
Trumpai tariant, galima nemėgti Zappos muzikos, galima laikyti jį keistu ir nesuprasti jo kūrybos. Dėl vieno galite būti tikri – jo tikrai niekas nesuprato geriau už jį patį. Vis dėlto, tai žmogus, be kurio dvidešimtas amžius tikrai nebūtų buvęs toks įdomus. Jis buvo vienas tų, kurie įpratino visuomenę nežiūrėti į viską, ypač kūrybą, per daug rimtai.
„Kai kurie laiko mane kompozitoriumi. Greičiausiai mažuma. Kai kurie mano, kad aš – politinis maištininkas. Ar ne keista, kokių tik fantazijų neturi žmonės?“ (F. Zappa)
