„Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė dalinasi mintimis apie skirtingus Bergmano režisūrinio portreto štrichus, stilistinę įvairovę ir aktoriaus skambesį.
– Ingmaras Bergmanas ilgus metus buvo kertinė „Scanoramos“ figūra, atstovaujanti klasikinei autorinio kino tradicijai. Kokius jo kūrybinės biografijos bruožus išryškinsite šį kartą?
– Pagrindinės „Scanoramos“ figūros visada buo dvi: klasikinei krypčiai atstovavo Ingmaras Bergmanas, provokatyviajai – Larsas von Trieras. Tarp jų išsidėstydavo kiti stiliaus ir temų prasme labai skirtingi šiaurės šalių režisierių filmai.
„Vasara su Monika“ atskleidžia kitokį I.Bergmaną ir liudija neįtikėtiną šio iškilaus kūrėjo daugiabalsiškumą. Juostoje pinasi režisūros grakštumas, apgaulingas pasakojimo lengvumas, gebėjimas prakalbinti džiaugsmingąją aktorių pusę. Vertindami I. Bergmaną kaip kino filosofą, neturime pamiršti, kad jis – neprilygstamas kino stilistas. Kuklus filmas, kuriame atskleidžiamas paprastumo grožis, liudija jo estetinį jautrumą. Lengvumas čia nėra tuščia stilistinė figūra. Tai naujo kalbėjimo būdo pažadas. Filmas pasakoja apie santykių trapumą ir žmogaus gebėjimą gyventi iliuzijomis. Pasibaigusi vasaros žaismė ir nujaučiamas lemties niūrumas duoda toną vėlesniems Bergmano darbams – „Tylėjimas“ (1963), „Persona“ (1966), „Riksmai ir šnabždesiai“ (1972).
– Užsiminėte, kad režisieriaus darbai stebina neįtikėtina meninio stiliaus įvairove. Nerūpestingą šventinę atmosferą keičia sudėtingi psichologiniai portretai, filmuose gausu nuorodų į kino istoriją.
– Pamatiniu Bermano kūrybos principu laikyčiau jo žodžius: „Kuo daugiau žiūri kino, tuo daugiau patiri atradimų“. „Veidas į veidą“ (1976) arba „Fani ir Aleksandrą“ (1982) būtų įsirašę jį į kino istoriją. Bergmanui to nepakako. Jis kiekviename savo filme atrasdavo kiną iš naujo ir turtino jo istoriją. Žiūrėdamas vieną šio režisieriaus filmą, nejučia pajunti norą pamatyti visus kitus. Reto menininko kūrybinė biografija pasižymi tokia kryptinga įvairove.
– Įvairove stebina ir Bergmano aktorių portretai – Harrieta Andersson, įkūnijusi Moniką, visiškai kitaip atsiskleidė vėlesniuose režisieriaus filmuose.
– Bergmanas aktorių laikė pačiu subtiliausiu instrumentu, galinčiu išgauti „Stradivarius“ smuiko skambesį. „Vasaroje su Monika“, kur stebime vėliau ne viename režisieriaus filme suvaidinusią Harrietą Andersson, šis principas atsiskleidžia neįtikėtinu grakštumu. Jis plėtojamas ir vėlesniuose filmuose, kuriuose įgauna kitas spalvas ir intonacijas. Bergmanas likdavo su aktoriais, kuriuose atpažindavo daugiabalsiškumo pažadą. Vesdavo juos iš vieno filmo į kitą, atskleisdamas vis naujus aktorinio portreto bruožus.
– „Vasaroje su Monika“ atskiras vaidmuo tenka Bergmano miestui Stokholmui. Kuo buvo ypatingas šis santykis?
– Iki šiol diskutuojama apie Stokholmo poveikį Bergmanui ir Bergmano poveikį Stokholmui. Apie aplink miestą išsidėsčiusių salų įtaką jo filmams. Gamtos ir urbanistiniams peizažams Bergmanas suteikė savitą kinematografinį alsavimą. Stokholmas buvo režisieriaus lemties miestas – jame skleidėsi prieštaringos asmenybės pakilimai bei nuopuoliai, galiausiai pasibaigę išsiskyrimu. Režisierė Margarethe von Trotta savo filme „Ieškant Ingmaro Bergmano“ teigia, kad tokio masto menininkas negali likti šalyje, kuri negailestingai pasikėsina į jo garbę.
