Įžanga, kurioje užkadrinis herojaus balsas trumpai prisistato ir pristato istorijos aplinkybes, yra tipinė coming-of-age romantiniams filmams. Tačiau „Su meile, Saimonas“ (Love, Simon, rež. Greg Berlanti) visa savo esme ir yra tipinis coming-of-age romantinis filmas, kurio tikslas toli gražu nėra reformuoti žanrą, ieškoti kino kalbos naujovių ar priblokšti netikėtais siužetiniais viražais.
Iš tiesų „Su meile, Saimonas“ būtų ganėtinai eilinis ir, tikėtina, ne per daugiausia kritikų dėmesio susilaukęs darbas, jei jo herojus pirmą kartą didelės kino studijos kuriamoje romantinėje paaugliškoje komedijoje nebūtų homoseksualus.
Ir tai yra įvykis, tiesa, galbūt daugiau socialinis nei kinematografinis. Neigiamos visuomenės reakcijos prisibijantys, su bendraamžių patyčiomis susiduriantys ir savo seksualinės tapatybės viešai pripažinti kol kas nedrįstantys paaugliai (ir tie, kurie kažkada jais buvo) pagaliau sulaukė savo romantinio blockbuster'io, su visais jam pritinkančiais elementais: nuo nekantraus telefono tikrinimo, laukiant, kada atrašys simpatija, iki pirmojo bučinio apžvalgos ratu pakilus virš visų, kurie niekino ar smerkė.
Kai mokyklos gandų tinklaraštyje vienas anonimas parašo esąs gėjus, savo homoseksualumą nuo artimųjų slepiantis Saimonas (akt. Nick Robinson) pradeda su juo susirašinėti, o sulig kiekvienu laišku tarp jųdviejų užgimusi simpatija vis labiau auga. Tiesa, Saimonas kol kas nežino, su kuo iš tiesų mezga pokalbį – vis svarbesnį vaidmenį jo gyvenime užimantis vaikinas kol kas nedrįsta atskleisti savo tapatybės.
Ir taip komplikuotas Saimono gyvenimas dar labiau susijaukia, kai jo susirašinėjimą atsitiktinai perskaito bendraklasis, kuris griebiasi šantažo – jei Saimonas jam nepadės užmegzti santykių su patinkančia mergina, jo paslaptis bus atskleista.
Saimono personažas simpatiškas, draugiškas, turintis humoro jausmą, nuolat apsuptas ištikimų bičiulių ir supratingų šeimos narių, o svarbiausia, jis tas, su kuriuo savo pomėgiais, išvaizda, manieromis ir visu kuo kitu gali susitapatinti heteroseksuali auditorijos dalis.
Sukurti tokį personažą – saugus, net kiek konformistinis sprendimas. Ir nors kol kas tikėtis drąsesnės, ryškesnės, ekstravagantiškesnės Saimono versijos iš milijoniniais biudžetais disponuojančios ir tuos milijonus budriai saugančios kino studijos, matyt, būtų naivoka, vis dėlto, kai scena, kurioje Saimonas mėgina įsivaizduoti, ką reikštų būti atvirai homoseksualiu, savo seksualinę tapatybę išreiškiant ir per aprangos detales, yra baigiama užkadrine fraze: „na, gal [būčiau] ne taip labai gėjus“, aplanko šioks toks nusivylimas. Atrodo, kad 2018-aisiais, juo labiau kuriant filmą, kuris turėtų tiesti tiltus, o ne statyti sienas, taip labai neturėtų būti problema, net jei ir yra išreiškiama juoko forma.
Filmo kūrėjai akivaizdžiai mėgina kuo tiksliau atliepti žanro standartą: čia sutiksime švelniai kuoktelėjusius mokyklos darbuotojus (apie savo „Tinderio“ patirtis su moksleiviais kalbantį direktorių ar savo darbo akivaizdžiai nemėgstančią mokytoją, statančią miuziklą), išvysime pirmąsias išgertuves vakarėlyje ir klasikines dramaturgines akistatas, pvz., herojaus ir jo skriaudikų susidūrimą visų moksleivių akivaizdoje.
Tačiau toks patirtis suniveliuojantis kinas, nors žvelgiant iš kritinės distancijos gali pasirodyti nuobodokas ir stokojantis drąsesnio žvilgsnio, kartu atlieka ir svarbią funkciją: sugriovus perskyrą tarp mūsų ir jų, šia perskyra tebegyvenusiųjų galvose, tikėtina, atsiriša keli kietai užmegzti mazgai.
Todėl „Su meile, Saimonas“ su visu savo standartiškumu ir sentimentalumu atrodo reikalingas ne tik homoseksualiems paaugliams, kurių patirtys daugiau ar mažiau atliepiamos juostoje, bet ir gerokai nuo jų nutolusiai visuomenės daliai. Labai tikiuosi, kad iki pastarųjų žiūrovų šis filmas prisistuksens ir Lietuvoje. Nes Saimonas tikrai yra toks pat kaip ir jūs.
