2023 03 16

G.Kukta: ko nepraleisti „Kino pavasaryje“, kad paskui nereikėtų graužtis nagų?

Iškart pasakysiu. Šiame sąraše nėra filmų, kuriuos žiūrės visi: „Po saule“, „Aštuoni kalnai“, „Metas išeiti“, „Tár“, „Begalybė“. Nėra ir filmų iš retrospektyvos ir specialiųjų seansų, nors dideliame ekrane pamatyti britų kino žurnalo „Sight & Sound“ visų laikų geriausiu filmu išrinktą „Žaną Dilman“ ar Holivudo aukso amžiaus pabaigos šedevrą „Saulėlydžio bulvaras“ – išskirtinė patirtis.
Kadrai iš filmų
Kadrai iš filmų / „Kino pavasario“ nuotr.

Šį kartą atrinkau septynis, kurie socialines erdves užplūdusių rekomendacijų sraute liko nepastebėti ar minimi rečiau. Nuo meistrų iki talentingų debiutantų. Nuo dokumentikos iki siaubo. Nuo 16 mm kino juostos iki vaizdajuosčių. Tiems, kas nemėgsta vaikščioti išmintais takeliais. Dalis filmų negrįš į repertuarus po festivalio. Vadinasi, verta nepraleisti.

1

„Apolonija, Apolonija“, rež. Lea Glob

Filmuoti herojus ilgą laiką – ne naujas dokumentinio kino metodas. Užtenka paminėti čekų dokumentininkę Heleną Třeštíkovą. Bet nors ir ne naujas, visada jaudina. Jei tik iš tikrųjų norima suprasti kitą žmogų. Apolonija – ideali asmenybė ekranui. Bohemiška, charizmatiška, talentinga. Mergina gimė menininkų šeimoje, visą vaikystę augo tėvų vadovaujamame teatre. Dabar ji pati šį teatrą prižiūri, jame gyvena ir kuria – tapo paveikslus. Apolonija nori tapti garsia tapytoja. Tai jos ambicija. Šis trylika metų filmuotas kūrinys – tai menininkės jaunų dienų portretas. Jos nerami kūrybinė kelionė. Nuo Paryžiaus iki Niujorko. Nuo Los Andželo iki Stambulo. Eksperimentuojant ir ieškant savo balso. Bandant suprasti meno rinkos žaidimo taisykles ir čia pat jas laužant. Svajojant ir nusiviliant.

2

„R.M.N.“, rež. Cristian Mungiu

Šį kartą rumunų Naujosios bangos meistras po didinamuoju stiklu, nors greičiau reiktų rašyti po magnetinio rezonanso aparatu (RMN – šio medicininio tyrimo rumuniškas trumpinys) deda etnokultūriškai margą Transilvanijos miestelį ir pamažu išryškina, koks ksenofobiškas, ciniškas, prietaringas ir veidmainiškas jis yra. Kaip sako režisierius, šis filmas yra visos Europos bei dabarties pasaulio, krypstančio į ekstremizmą, alegorija – rimta, nepatogi, skendinti šaltoje žiemos šviesoje, jau tapusioje rumunų kino estetine dominante. Išeities taškas toks: emigrantas Matijas grįžta iš Vokietijos į gimtinę kalnuose. Čia gyvena jo senas tėvas, žmona, meilužė ir mažametis sūnus, po incidento miške staiga nustojęs kalbėti. Kas nutiko – niekas nežino. Miestelyje ima tvenktis įtampa...

3

„Akmens sala“, rež. Mark Jenkin

Visokios meilės ir santykių istorijos, kurių festivalyje šiemet bus kaip niekad daug – saugus pasirinkimas. O štai pabandykit nueiti į siaubo filmą. Nenorite? Visai be reikalo. Būtent su šiuo žanru dabar vyksta įdomiausi dalykai. Būtent jis išgyvena renesansą. Apie ką filmas? Atšiaurios jūros skalaujamoje saloje savanorė gamtininkė atlieka retų gėlių tyrimus. Kasdien – tas pats. Keliauja iki iškyšulio, matuoja žemės temperatūrą, apžiūri žiedus ir grįžusi į namelį sąsiuvinyje užrašo: „Jokių pokyčių“. Iki dienos, kai į šią rutiną ims veržtis košmaras... Ant 16 mm juostos nufilmuotas kūrinys – tai folk siaubo, psichologinės dramos ir sapniškumo derinys, pasakojantis apie vienatvę ir sielvartą. Su paties režisieriaus kurta atmosferine muzika ir linktelėjimais į britiškus siaubiakus: nuo Nicolaso Roego „Dabar nežiūrėk“ iki Robino Hardy „Karklų žmogaus“.

4

„La Palisiada“, rež. Philip Sotnychenko

Lyg kas būtų nuvalęs dulkes nuo 10-ojo dešimtmečio kriminalistų videoarchyvų ir sumontavęs juos su televiziniais žinių reportažais bei VHS juostose užfiksuotais namudiniais šeimos baliais. Toks įspūdis žiūrint šį debiutą iš Ukrainos. Pirmieji neramūs metai po Sovietų Sąjungos griūties, laukinio kapitalizmo pradžia, nusikalstamumas, korupcija, reketai, gariūnturgiai, lados ir moskvičiai gatvėse, kilimai ant sienų ir vėžliukų nindzių plakatai, čeburaškos sekcijose ir dainelės apie čerepachą darželiuose. Viskas iki skausmo atpažįstama. Tik be lašo nostalgijos. Šis keistas, netobulas, fragmentiškas filmas – ne tik istorija apie paskutinį mirties bausmės atvejį šalyje, bet ir epochos skerspjūvis. Ir juokingas, ir nejaukus vienu metu.

5

„Rašytoja, jos filmai ir laimingi sutapimai“, rež. Hong Sang-soo

Kam žiūrėti vis naują korėjiečio darbą, jei siužetas bus panašus kaip ankstesnių? Herojai susitiks, vaikštinės, kalbėsis, prisės pavalgyti, gers sakę, padaugins. Atsakymas – būtent dėl to ir žiūrėti. Kad vėl susitiktum kaip su seniai matytais draugais, išgirstum apie jų džiaugsmus, rūpesčius ir lūkesčius. Kad vėl pasikartotum: geram filmui daug nereikia. Užtenka labai paprastos, šio autoriaus kine jau kone primityvumo ribą pasiekusios formos, talento kurpti dialogus, šiek tiek humoro ir minties lengvumo. Parašiau ir susimąsčiau – juk iš tiesų tai tiek daug! Šį kartą Hong Sang-soo pasakos apie parke atsitiktinai susitikusias moteris – kūrybinę krizę išgyvenančią rašytoją ir jauną aktorę. Šioms įsikalbėjus, rašytojai kils idėja kurti filmą, jeigu tik aktorė sutiks vaidinti.

6

„Duona ir druska“, rež. Damian Kocur

Jei užaugai miegamajame rajone, kieme su chebra gliaudydavai sėmkes, paslapčia nuo tėvų rūkydavai už kampo, įsiveldavai į visokias nesąmones, bet paskui susitupėjai, palikai dalį draugų lankyti vietinę profkę, o pats išvažiavai studijuoti į didmiestį, šitas lenkiškas debiutas kaip tik tau. Talentingas pianistas Timekas grįžta vasaros atostogoms į gimtąjį miestelį. Čia gyvena jo mama, jaunesnis brolis, seni kiemo draugai, buvusi mergina. Viskas, regis, po senovei, bet kartu ir pasikeitę. Timekas pasikeitęs. Skirtingai nei aplinkiniai, jis turi ateities planų ir ambicijų. Bet kad ir koks svetimas šis pasaulis atrodytų, vaikinas vis dar nori būti jo dalimi. Apie tai ir filmas, išsiskiriantis natūralia vaidyba (neprofesionalūs aktoriai), įdomiu operatoriaus Tomaszo Wozniczkos darbu, gerai užčiuopta vasarų mieste atmosfera ir kažko blogo nuojauta.

7

„20 000 bičių rūšių“, rež. Estibaliz Urresola Solaguren

Kine madinga tema (translytiškumas, socialinė lytis), aiškiai formuluojamos žinutės, teisingos potekstės – būtų galima dėl daug ko papriekaištauti. Tačiau visa tai nublanksta prieš neįtikėtinai organiškai vaidinančius vaikus, prieš visą amplitudę emocijų ir iš kadrų sklindančią šilumą, prieš režisierės susivaldymą visko pernelyg nesudramatinti. Tai galiausiai paperka. Jei patiko pernykščiame „Kino pavasaryje“ rodytas „Alkarasas“ ar širdyje nešiojatės nuostabaus ispanų filmo „Avilio dvasia“ (1973) prisiminimą su kaustančiu jaunosios Anos Torrent žvilgsniu, nueikite ir į šį filmą. Jame pagrindinį vaidmenį atlikusi vos aštuonerių metų Sofía Otero šiemet laimėjo Berlinalės „Sidabrinį lokį“ už vaidybą. Pelnytai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų