„Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasakoja apie šeimą, gyvenančią karo zonos fronto linijoje Donbase, Ukrainoje. Išoriniame pasaulyje vyksta bombardavimai ir tvyro chaosas, tačiau vieniša motina Ana ir jos keturi vaikai sugeba išsaugoti savo namus – juose pilna gyvybės ir šviesos. Aistra kinui, užvaldžiusi visus šeimos narius, įkvepia juos filmuoti, montuoti ir pristatyti filmą – kūrinį, įkvėptą jų pačių gyvenimo karo metu.
Interviu 15min Giedrė Žickytė pasakoja, kaip greta jos režisūrinių projektų atsirado prodiusavimas, su kokiais iššūkiais teko susidurti ėmusis sau naujos rolės bei kokia šūsnis darbų jos laukia ateityje.
– Giedre, mes jus puikiai žinome kaip režisierę. Kaip nusprendėte pasukti ir į prodiusavimą? Ir dar prodiusuoti ne savo pačios režisuotus filmus?
– Viskas prasidėjo prieš kelerius metus, kai įkūriau studiją „Moonmakers“. Ir iš tikrųjų, įkūriau ją dėl to, kad norėjau prodiusuoti savo pačios filmus. Supratau, kad noriu pati priimti sprendimus ir prisiimti daugiau atsakomybės.
Atidarius studiją, trumpametražis filmas „Aš čia tik svečias“, kurtas su Čile ir režisiere Maite Alberdi, buvo pirmas studijos darbas – šiame filme buvau ir režisierė, ir prodiuserė.
Iš pradžių negalvojau, kad prodiusuosiu filmus, kurių nerežisuoju. Tačiau vieną dieną stovėjau kavinėje, eilėje prie kavos. Tuo metu dirbau prie filmo „Šuolis“, bet mano galvoje sukosi tiek daug visokiausių temų… Kaip tik galvojau apie „Švelnių karių“ idėją. Buvau susitikusi su merginomis, kurios tarnauja kariuomenėje, dariau apie jas trumpą filmuką kitam projektui. Man taip patiko tos veikėjos, nenorėjau jų paleisti, bet supratau, kad negaliu imtis šio filmo, nes tuoj turiu išvykti filmuoti į Ameriką…
Man apie tai begalvojant, pro šalį ėjo jauna režisierė Marija Stonytė – ji eina gatve, mosikuoja rankomis kalbėdama telefonu ir jos ranką „pažymi“ paukštis (juokiasi). Tuomet ji ateina į tą pačią kavinę nusiplauti rankų, o po to nutaria, kad jei jau yra čia, reiktų pasiimti ir kavos. Marija atsistojo į tą pačią eilę už manęs. O Marijai visada jaučiau simpatiją, man patiko jos ankstesni trumpametražiai filmai. Atsisukau į ją ir paklausiau: „Marija, ką tu dabar veiki? Pasikalbėkim“. Taip viskas ir prasidėjo.
– Filmą būtų galima sukurti vien iš šios istorijos.
– Taip. Nes tai buvo visiškai neplanuota, nemaniau, kad noriu su kažkuo dalintis šia tema. Net negalvojau, kad galiu būti prodiuserė kitam režisieriui. Visa tai įvyko labai spontaniškai.
Bet dabar suprantu, kad prodiusavimas ir yra intuicija. Intuicija, kontaktai, nebijojimas rizikuoti bei tikėjimas projektu.
Vedama intuicijos, pasiūliau šią temą Marijai. Ir tai tapo jos istorija, jos filmu. Filmas „Švelnūs kariai“ neužilgo pasieks kino ekranus, esame postprodukcijos baigimo stadijoje. Filmą labai sėkmingai pristatėme, jis jau laimėjo ne vieną apdovanojimą. Bekurdamos „Švelnius karius“ įgyvendinome kitą Marijos Stonytės trumpametražį filmą, prodiusuotą kartu su Andrėja Čebatavičiūte „Vienas gyvenimas“, kurio premjera įvyko Leipcige, jis buvo apdovanotas ir „Scanoramoje“ kaip geriausias lietuviškas trumpametražis filmas.
Supratau, kad man visa tai pradėjo patikti. Jei atvirai, man prodiuserės darbas net padeda pailsėti nuo kūrybinių režisūrinių kančių. Tai man suteikia balansą, truputį nusileidžiu ant žemės. Tuo pačiu, prodiusavime irgi yra labai daug kūrybos. Nepaprastai gera dalintis su kitais ir matyti, kaip projektai auga.
– Kas buvo sunkiausia pradėjus prodiusuoti?
– Turbūt sunkiausia nepradėti režisuoti pačiai ir leisti autoriui kurti. Tačiau kadangi pati esu režisierė, žinau, kaip kartais jaučiasi kūrėjai, ko jiems reikia iš prodiuserio – kur galbūt reiktų pagalbos, o kur reiktų duoti visišką laisvę.
– Kaip pradėjote dirbti su filmu „Mėlyna kaip apelsinas Žemė“?
– Tuomet jau prodiusavau savo ir Marijos projektus. Atrodė, jau tikrai viskas, nebėra kur kokiam projektui įsisprausti.
Tačiau praėjusiais metais buvau pakviesta į Leipcigą – festivalio retrospektyvoje buvo rodomas mano filmas, kitą projektą pristatinėjau kaip prodiuserė. Mane kvietė į koprodukcijos forumą pasirinkti projektų. Žinojau, kad man tikrai nereikia jokių naujų darbų, bet sutarėm, kad vienai dienai užsuksiu – maniau, galbūt susipažinsiu su kuo nors ateičiai.
Bet čia vėl suveikė intuicija. Man užteko pamatyti mažą gabaliuką filmuotos medžiagos – filmas nebuvo baigtas filmuoti – ir iškart supratau, kad tai yra labai geras projektas.
Viena vertus, sužaidė ambicija. Bet tuo pačiu pajaučiau ir tai, koks reikalingas yra šis filmas. Ir kaip būtų gražu, jei tai būtų Lietuvos ir Ukrainos koprodukcija. Žinodama, kaip Lietuva palaiko Ukrainą, jaučiau ir vidinę pareigą. Tikrai labai jaudinuosi dėl Ukrainos žmonių ir šią istoriją priėmiau labai asmeniškai.
Niekada negalėčiau imtis prodiusuoti filmo, kuris prieštarautų mano vertybėms, kad ir koks jis galėtų būti sėkmingas. Ir priešingai– tą, kuris yra artimas širdžiai, jauti turintis pasiimti. Man atrodė, kad turiu padėti šiai komandai, nes ji neturėjo tarptautinės patirties. Tai buvo ir režisierės, ir prodiuserės debiutinis filmas. Prodiuserė nelabai gerai kalbėjo angliškai, o aš kalbu rusiškai, supratau, kad galiu būti tas tiltas, galintis padėti filmui skleisti savo žinią.
– Kaip sekėsi būti tuo tiltu?
– Iš pradžių buvau įkvėpta, bet tada dar nežinojau, į ką įsivėliau. Esu labai dėkinga savo šeimai už kantrybę praėjusiais metais, nes šalia visų kūrybinių projektų, buvo ir šitas, kuris pareikalavo nepaprastai daug laiko. Kai pradėjau, tikrai nesitikėjau, kad bus tiek daug darbo (juokiasi).
Bet išmokau labai daug. Be to, kad filmas daug duoda karjerai, esu dėkinga vien už patį procesą.
Greitai padavėme paraišką, gavome Lietuvos kino centro paramą mažumos finansavimui. Tuomet pamačiau, kad vyksta „Doc Incubator“. Tai labai rimta tarptautinė programa, atsirenkanti tik 8 filmus – 3 iš jų šiemet buvo „Sundance“ konkurse. Atsirinkę projektus, jie labai stipriai dirba tiek iš kūrybinės, tiek iš prodiuserinės pusės.
Nors deadline’as buvo praėjęs prieš kelias dienas, o ir aplikuoti reikėjo jau su filmo juodraščiu, parašiau organizatoriams, pasakiau, kad juodraščio neturime, turime tik 40 min. medžiagos, tačiau jūs turite ją pamatyti. Jie pamatė medžiagos potencialą ir priėmė projektą.
Tuomet turėjome tris sesijas skirtingose Europos vietose. Su mumis dirbo prodiuseriai, kurių filmai buvo nominuoti „Oskarams“. Visa tai man buvo lyg antra magistrantūra. Tokia tikra mokykla, kur turi išsianalizuoti viską: tiek filmo kūrybinę, tiek prodiuserinę, tiek marketinginę pusę. Tai, ką išmokau ten, tikrai taikysiu savo būsimiems projektams.
O filmas dabar jau skrenda. Ir labai džiaugiuosi už visą komandą.
– Ar per visą šią kelionę buvo etapų, kai suabejojote projektu ar išgyvenote duobių?
– Visą laiką girdėdavom tik teigiamus atsiliepimus, tačiau nuvažiavus į paskutinę dirbtuvių sesiją, kuri vyko Švedijoje rugsėjo mėnesį, kai mes jau buvom užrakinę montažą, visi pradėjo sakyti: filmas nebeveikia.
Bet naktis visada tamsiausia prieš aušrą. Kiekvienas projektas turi savo duobę. Į ją įkrenti, bet iš jos vis tiek pakilsi. Tai yra normalus procesas, kurį reikia pereiti. Ir gerai, kai kartais sulauki spyrio iš šalies. Nes būni matęs jau tiek filmo versijų, kad finale jau pats pradedi painiotis, prarandi jautrumą medžiagai. Ir tada jau viskas nebepatinka, viskas atrodo blogai (juokiasi).
– Filmas buvo apdovanotas „Sundance“ kino festivalyje – kokie jūsų įspūdžiai iš ten?
– Tai buvo visiškai kitokia patirtis, nei esu turėjusi kituose festivaliuose. Vien tai, kaip asmeniškai programos sudarytojai rūpinasi kiekvienu filmu, padarė įspūdį. Visi filmai festivalyje yra pristatomi ne kviestinių žmonių, žurnalistų, kino kritikų, bet pačių programos sudarytojų. Jie filmų kūrybines grupes lydi viso festivalio metu. Ir klausimų atsakymų sesijos po peržiūrų taip pat buvo labai gilios, labai įdomios.
– Kokios buvo auditorijos reakcijos?
– „Sundance“ yra svarbus festivalis, čia visada būna sold-outai. Iš vienos pusės, pastebėjome, kad ne visi amerikiečiai žino, kur yra Ukraina ir kas joje vyksta – tai man padėjo vėl truputį nusileisti ant žemės. Bet labai džiaugiausi, kad „Sundance“ festivalis nepabijojo į programą įtraukti tokį europietišką vizualų filmą ir jį pristatyti šalia amerikietiškų blockbusterių, kurie irgi yra „Sundance“.
Po peržiūros Salt Lake City, žmonės plojo atsistoję. Po filmo visi labai noriai dalinosi įspūdžiais, buvo matyti, kad žmonės buvo sujaudinti. Recenzijos irgi buvo puikios. Dar reikia truputį atsigauti ir suvirškinti visa tai, kas įvyko. Labai laukiu filmo peržiūros Berlyne, kur bus jo Europos premjera.
– Ar filmą bus galima išvysti ir Lietuvoje?
– Lietuvoje filma pasirodys šių metų rudenį. Labai noriu režisierę atsivežti į Lietuvą – ji čia buvo, nes Lietuvoje montavome, darėme vaizdo, garso postprodukciją.
Turiu pasakyti, kad JAV buvo labai išgirtas filmo garsas, kurtas garso režisieriaus Jono Maksvyčio, ir postprudukcijos kokybė – spalvų korekciją atliko Jonas Sunklodas iš „Madstone“. Dar kartą įsitikinau, kad Lietuvoje kino profesionalai dirba puikiai ir visiškai nenusileidžia, o kartais net pranoksta didžiąsias studijas.
– Kaip sekasi jūsų pačios režisuojamiems filmams? Ar yra naujienų apie „Šuolį“?
– Filmas „Šuolis“ neužilgo pasirodys. Deramės dėl jo pasaulinės premjeros. Kai jau galėsime apie tai pranešti, iškart tuo pasidalinsiu.
Galiu pasakyti, kad šiam filmui atidaviau labai daug savo laiko ir širdies. Ir nesigailiu, kad tiek metų dirbau. Gal retai taip sako patys režisieriai, ir pati pirmą kartą taip sakau, bet man filmas patinka. Galiu pasidžiaugti, kad filmas turi ne vieną užsienio partnerį, tarp jų ir didžiausias Europos televizijas – tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos transliuotojus. Jis tikrai pasieks ne tik Lietuvos žiūrovus. Dabar reikia, kad likimas sukristų festivalinei premjerai.
– Kuriate filmą ir apie Ireną Veisaitę.
– Filmo projektą pristačiau Leipcigo koprodukcijos forume, kuriame užpraeitais metais radau „Mėlyną kaip apelsinas žemę“. Galima pasidžiaugti, kad projektas ten gavo apdovanojimą: tarp 35-ių atrinktų projektų – nuo Afrikos iki Amerikos – įvertinta buvo būtent „Irena“. Tai irgi davė postūmį, patvirtino, kad tai bus ne tik nacionalinis filmas.
Kurti šį filmą pradėjau iš didžiulės meilės Irenai Veisaitei. Kol kas nenoriu filmuoti jokių tiesioginių interviu, bet, pavyzdžiui, filmuoju, kaip Irena duoda interviu kitiems. Noriu Ireną stebėti, nes man ji gražiausia, kai bendrauja su kitais. Ir siekiu per kasdienį jos stebėjimą atskleisti neįtikėtiną jos gyvenimą bei XX a. istoriją.
Į gamybą išeiname šiais metais. Galima tikėtis, kad filmas pasirodys 2022 m.
– Kas prodiusuoja „Ireną“ ir „Šuolį“? Ar to ėmėtės pati?
– Esu „Irena“ prodiuserė Lietuvoje, tačiau filmą kuriame su Vokietija, tad turiu ir prodiuserę vokietę. „Šuolis“ yra bendra Lietuvos, Latvijos ir Prancūzijos koprodukcija. Tad mūsų, prodiuserių, daug (juokiasi).
– Ar yra dar projektų, su kuriais šiuo metu dirbate?
– Bijau dalintis, nes galvosit, kad devyni amatai, o dešimtas – badas (juokiasi). Bet esu nebe viena. Andrėja Čebatavičiūtė yra antroji „Moonmakers“ prodiuserė. Ji pradėjo dirbti kaip asistentė, tačiau dabar jau pradedame viskuo dalintis, man labai patinka dirbti kartu. Kai esi prodiuseris, aplink save augini komandą. Vienas niekada tiek nepadarytum. Labai svarbu, kokie žmonės yra šalia.
Su Marija Stonyte filmuosim filmą Indijoje, jis vadinasi „Mano Bolivudo svajonė“. Esam atrinktos į Kalkutą, tai yra didžiausias Azijos dokumentinių naujų projektų pristatymų forumas. Ten niekada nebuvo jokio projekto iš Lietuvos.
Ši idėja atsirado dėl to, kad Marija kažkada dirbo Bolivude (juokiasi). Ji, atlikdama praktiką, yra dirbusi režisieriaus asistente Bolivudo žvaigždei Karanui Joharui. Pamačiusi Bolivudą iš vidaus, ji labai nustebo, kad nepaprastai daug baltaodžių merginų svajoja šokti Bolivudo filmuose. Ir ji visada žinojo, kad vieną dieną grįš į Bolivudą ir nufilmuos čia filmą – ji laukė savo veikėjos ir galiausiai, po daug metų, ją sutiko. Marija rado merginą, Vilmą, kuri šoka Bolivudo šokius, svajoja filmuotis Bolivude. Bet, kaip visada dokumentikoje, gyvenimas pasiūlo dar daugiau siurprizų ir dabar pačios Vilmos gyvenimas pradeda virsti Bolivudo filmu (juokiasi). Filmas yra parengiamųjų darbų stadijoje, bet Marija jau daug prie jo dirba.
Kaip režisierė kuriu projektą „Masha“. Ir man jis yra kaip dovana. Vieną dieną paskambino „Oskaro“ laimėtoja, prodiuserė iš Prancūzijos, kuri matė „Meistrą ir Tatjaną“ ir filmas jai labai patiko. Ji, paskambinusi man, pasakė: „Turiu dar vieną istoriją apie fotografiją.“
Istorija yra apie visiškai neseniai Peterburge atrastą neįtikėtiną fotografijos archyvą, 30 000 negatyvų fotografės moters, kurie niekada nebuvo spausdinti. Rasti buvo ir jos dienoraščiai. Tai asmeniška moters kūrėjos tragedija – ji niekada negalvojo, kad yra kūrėja, ir slėpėsi už savo mylimų vyrų nugarų. Tuo pačiu, ši medžiaga yra kaip lakmuso popierėlis – ji fotografavo gatves tais laikais, kai už tai galėjai būti areštuotas. Tai labai įdomi medžiaga, su kuria pradėsiu dirbti, kai „Šuolis“ jau išeis į ekranus.
