Tai dokumentiniu žanru paremta komedija apie vieno gan sunkiai išsilaikančio policijos komisariato pareigūnų darbą. Mažėjantys etatai neatbaido pareigūnų nuo jų darbo, kuris kartais gali pasirodyti pavydėtinas, bet dažniausiai yra kurioziškas ir kraupus.
Nesu lietuviško kino gurmanas ir nelabai noriu stengtis į jį eiti. Paprastai priviliotas reklamos arba supratęs iš vadinamojo treilerio, kad filmas yra vertas dėmesio, nusprendžiu apsilankyti jame.
Toks buvo „Gautas iškvietimas“ – nuo pirmo žvilgsnio įtraukiantis žiūrovą į kažką geresnio negu tai, ką šiuo metu gali pasiūlyti komercinis kinas Lietuvoje.
Taip, tai vienas iš tų filmų, kuris sulauks daug dėmesio ir dar daugiau nepatenkintų, bei įžeistų nuomonių, bet ne dėl filmo kokybės, o dėl vartojamos leksikos ir filme rodomų situacijų iš policininkų gyvenimo.
Taip, tai vienas iš tų filmų, kuris sulauks daug dėmesio ir dar daugiau nepatenkintų, bei įžeistų nuomonių, bet ne dėl filmo kokybės, o dėl vartojamos leksikos ir filme rodomų situacijų iš policininkų gyvenimo.
„Gautas iškvietimas“ ir jo kūrėjai puikiai parodo, kad dialogas lietuviškame kine gali skambėti gyvai ir įtikinančiai.
Čia nėra robotiškų balsų, nejaukių pokalbių ir realybėje nevartojamų keiksmažodžių.
Filmas nepasižymi nuoseklia ir po truputį atskleidžiama istorija. Tačiau Tadas Vidmantas stengiasi mums parodyti iš segmentų sudėliotą absurdišką ir šaržišką bei akimirkomis nejaukų policininkų darbą, kuris neturi nieko bendra su pagrindine filmo istorija. Galima net pagalvoti, jog tai ne filmas, o iš aktorinių etiudų sudarytas kūrinys, skirtas smagiai pasijuokti.
Filmo kūrėjai puikiai išnaudoja lietuviškoje interneto kultūroje sklandančius juokelius bei temas, pavyzdžiui, veganų ir kaimo gyventojų subtilybes, po truputį vis labiau diskutuojamą religijos temą ir t.t. Filmo humoras dvejopas: vieni juokeliai buvo be galo tikslūs ir juokingi, kiti – įsivaizduoju, taip pat juokingi ant popieriaus, tačiau neišvystė savo potencialo ekrane.
Labai pagirtina, jog aktoriai tobulai atrinkti personažams. Didysis filmo perlas buvo nuostabus Inetos Stasiulytės įamžintas Livos vaidmuo. Sunku patikėti, kad pavyko taip stipriai ir įdomiai įamžinti šeimyninių problemų turinčios ir kartu su savo vyru dirbančios moters portretą.
Tačiau ne tik Ineta atliko puikų darbą – akyse vis dar šmėžuoja puikiai suvaidintas ir šiltas Giedrės Giedraitytės personažo Simos paveikslas, galbūt ne patys personažo nuotykiai buvo juokingi, bet G.Giedraitytės įtikinamas vaidybos būdas.
Filmas mums taip pat pasiūlo begales „cameo“ personažų, kai garsus žmogus trumpai sušmėžuoja ekrane ir daugiau nebepasirodo filme.
Spektras įvairus: nuo vis save patį suvaidinančio Manto Katlerio iki puikiai scenoje atrodžiusio Algimanto Čekuolio. Didžiausią džiaugsmą akims suteikė Manto Vaitiekūno ir Kirilo Glušajevo personažai, dėl kurių vietomis tiesiog trūko oro iš juoko. Labai gaila, jog su jais vadinusių mėgėjų neprofesionalumas gana ryškiai kontrastavo su profesionalių aktorių vaidyba ir mažino scenos vertę.
Labiausiai piktintis būtų galima dėl stebuklingai filmui priklijuoto N-18 cenzo, kai tuo pačiu metu kino teatre rodomi dar žiauresni ir humoro atžvilgiu „juodesni“ filmai su N-16 cenzu.
Na, o tai tik dar vienas klaustukas Lietuvos kino centrui. Visgi, T.Vidmantas nenuvylė ir suteikė tai, ko visi iš jo laukė – gerą humoro jausmo dozę. Net drįsčiau pareikšti, kad tai ne komercinis kinas, o daugiau autorinis, nes režisierius, manau, su džiaugsmu realizavo save ir elgėsi laisvai, o rėmėjų reklamą buvo taip sunku įžiūrėti, kad, atrodė, jos visai nėra, ko vėlgi nepasakysi apie šių dienų komercinį kiną.
Apibendrinus, „Gautas iškvietimas“ – tai viena iš tų juodojo humoro komedijų, kuri privers „supermamas“ rausti iš pykčio ir prašyti pritarimo socialinėje erdvėje.
Jeigu nekreipsime dėmesio į akimirkomis nejaukius bandymus vaidinti, besikartojančius aktorius ir nuolatinį epizodų maišymą su scenomis, kurios iš esmės turi įtakos filmo istorijai, tai režisierius T.Vidmantas puikiai atliko savo darbą ir sukūrė dar vieną gerą pramogą.
