1
„Blogas gyvenimas“, rež. João Canijo
„Pragaras – tai kiti“, kadaise rašė Sartre‘as, ir ši frazė puikiai apibūdina šios portugališkos psichologinės dramos esmę. Pamenu, po premjeros Berlinalėje džiaugiausi, kad prisižiūrėjęs neįsimintinų filmų pagaliau pamačiau tikrą kiną. Tokį, kuris kalba ne tik veikėjų lūpomis, bet ir kameros darbu, kadrų kompozicijomis, pačia atmosfera. Nepagalvokite, tai nevirsta tuščia maniera ar kažkuo labai konceptualiu, nors sumanymas kurti dilogiją, kurios pirmoji dalis („Blogas gyvenimas“) pasakoja apie viešbučio savininkes – motinas ir dukras, o kita („Gyvenimas blogas“) – apie to viešbučio gyventojus, išties skamba konceptualiai. Festivalis parodys abu filmus, nepraleiskite. Lengvų seansų negarantuoju, įsimenančius – taip.
2
„Gurmaniška aistra“, rež. Trần Anh Hùng
Neapsigaukite. Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti, atleiskite už pasakymą, moteriškas blogiausia šio žodžio prasme. Lyg sekmadieninė Rosamundos Pilcher meilės istorija nusivylusioms namų šeimininkėms per BTV. Skeptiškai jį sutiko ir dalis Kanų kino kritikų – per tradiciška, per sentimentalu, per paprasta. Bet komisija turėjo kitokią nuomonę ir Prancūzijoje kuriančiam vietnamiečių kilmės autoriui įteikė geriausio režisieriaus prizą. Ir įteikė pelnytai. Taip režisuoti maistą ir per jo gaminimo ir degustavimo procesą pakilti kone iki filosofijos gali tik meistro ranka. Tik – šiukštu – neikite į seansą tuščiu skrandžiu.
3
„Amžinoji dukra“, rež. Joanna Hogg
Kažkuriuo metu Tildos Swinton kine man buvo per daug. Atrodė, kiek gi galima žiūrėti į dar vieną jos vaidmenį, kuriame pirmu smuiku griežia ne personažas ir jo žmogiška drama, o pati aktorė ir dar viena, jau eilinė, jos kaukė. Šįkart, tiesa, ji vėl įsikūnija iškart į dvi veikėjas, bet esama ir to, kas šią siaubo filmų tropais žaidžiančią melancholišką ir vaiduoklišką dramą apie motinos ir dukros ryšį daro bendražmogišku. O tai ne tik Swinton, bet ir talentingos režisierės nuopelnas.
4
„Jaunystė (Pavasaris)“, rež. Wang Bing
Apie šį stebimosios dokumentikos grynuolį, rodantį masinėse drabužių siuvyklose dirbančių Kinijos jaunuolių kasdienybę, po peržiūros Kanuose rašiau: „[režisierius] nesirenka žiūrovo virkdyti (nors priežasčių tam į valias) ar siųsti kokią nors svarbią žinutę (nors nereiškia, kad nieko nepasako), o žvilgsnį sukoncentruoja į jaunuolių kasdienybę, jų draugystes, šėliones, flirtą, čiatinimus, pirmąsias meilės, solidarumą ir bendrą kovą dėl geresnio atlygio“. Skamba kaip eilinė dokumentika socialiai jautria tema? Nieko panašaus. Padaryti taip, kad beveik keturios valandos neprailgtų, o liūdnas turinys nenustelbtų vilties, reikia sumanumo, kurio režisieriui netrūksta.
5
„Prasti reikalai“, rež. Yorgos Lanthimos
Venecijos kino festivalyje geriausiu pripažinto filmo nemačiau, bet kodėl negalėčiau rekomenduoti, pagalvojau. Taip, šis graikas pretenzingas. Taip, jis turi savo kino formulę, regis, jau bebaigusią išsivadėti. Taip, jis kartais pseudofilosofuoja ir kuria dabar madingą kiną, dėl ko rimtiems kritikams virpčioja akies nervas. Bet pasirodo naujas jo filmas ir vėl norisi leistis į ekscentrišką ir savomis taisyklėmis grįstą režisieriaus pasaulį. Frankenšteiniška feministinė pasaka – tai apibūdinami „Prasti reikalai“, ir tik nemeluokite, kad nenorite pamatyti.
6
„Rytų frontas“, rež. Vitalijus Manskis, Jevhenas Titarenka
Rekomenduodamas dokumentiką apie Rusijos karą prieš Ukrainą – rizikuoju. Tikiu, kad daugelis mūsų jau pavargome, net jeigu blaiviai ir suvokiame, kad nieko svarbiau už šio konflikto eigą ir reikšmę mūsų visų egzistencijai šiuo metu nėra. Tai kitoks žvilgsnis į karą, žvilgsnis „iš vidaus“, su kokiu nesusiduriame kasdieniuose žiniasklaidos reportažuose. Iš pirmosios pagalbos batalione dirbančio savanorio užfiksuotų vaizdų sumontuotas filmas – sąmonę nutvilkantis priminimas, kad mums kalbėti apie nuovargį turėtų liežuvis neapsiversti, kai kasdien nepavargsta tie, kurie gelbėja gyvybes pirmose fronto linijose.
7
„Eureka“, rež. Lisandro Alonso
Filmas užkietėjusiems sinefilams, kurio neįmanoma patalpinti į jokias kategorijas ar labai aiškiai suformuluoti, apie ką gi jis pasakoja. Trys geografiniai taškai. Trys istoriniai laikotarpiai. Trys estetinės prieigos. Dalys skirtingos, bet jas visas lyg nematomas siūlas riša kolonijinis kontekstas – indėnų bendruomenių praeitis ir dabartis Amerikoje. Meditatyvus kinas, pirmiausiai išlaisvinantis sąmonę nuo būtinybės viską suprasti iškart, o tada apdovanojantis ją išskirtine patirtimi.
