Viena mergina, kaip išgirstu, iš Niujorko užmezga pokalbį su nepažįstamuoju, kaip paaiškėja, iš Danijos ir garsiai (per garsiai) pradeda kalbėti apie savo planus Kanuose: ką reikia spėti nuveikti, su kuo susitikti ir kaip išlaikyti sveiką protą per dvylika intensyvių dienų.
Suprantu ją. Kad ir kaip priešintumeisi, festivalis įsuka į savo ritmą, apsuka galvą, o tada išspjauna atgal į realybę.
Bet kol kas jaudulys viduje vis dar malonus, o virš stoties kybanti jaunatis primena, kad ši mėnulio fazė ne pati geriausia veikti, bet ideali planuoti ir, kaip dabar madinga sakyti, manifestuoti ateities vizijas. Kol traukinio nė kvapo, tą ir darau. Manifestuoju, kad šiemet nesiplėšysiu ir pasidžiaugsiu ne tik filmais, bet ir Viduržemio jūra, paplūdimiu ir saule.
O įvertinti rezultatus bus galima tada, kai festivalis skaičiuos paskutines dienas, o jaunatis danguje užleis vietą pilnačiai – derliaus metui. Būtent tada Gretos Gerwig vadovaujamas žiuri skelbs, kas šiemet nuskynė „Auksinę palmės šakelę“.
Tolumoje pasirodo traukinys, vėluojantys keleiviai tempia laiptais lagaminus, o pasimetusiems ir nerandantiems kelio niujorkietė per visą peroną šaukia, kad Kanų kryptis štai čia, šitoje bėgių pusėje, kur jūs einat, paskubėkit, liko paskutinės sekundės!
Danas, kuris, kaip supratau, yra kino kritikas, dar spėja jai įduoti naujausią savo leidžiamo kino žurnalo numerį („rasi ilgą straipsnį apie Keną Loachą“), o tada, traukiniui sustojus perone, abu įlipa į skirtingus vagonus.
Tai galėjo būti gražios draugystės pradžia...
Kanus atidarė kino pokštas
Draugai Vilis (Raphaëlis Quenard’as iš „Scanoramoje“ rodyto „Janiko“) ir Davidas (Louis Garrelis) keliauja į restoraną pasimatyti su pastarojo neseniai sutikta nuostabaus grožio Florens (Léa Seydoux). Jai Davidas labai patinka ir tai jį kiek gąsdina. Todėl ir pasikviečia draugą: šis turės suvilioti Florens ir taip išgelbėti jį nuo reiklios simpatijos.
Vilis negali suprasti, kas su Florens negerai, kad jo draugužis taip jaudinasi. Galbūt iš tikrųjų ji yra translytė, svarsto Vilis, ir čia pat pareiškia, kad dviejų vyrų meilė jam būtų nesuprantama, jis nėra tam tolerantiškas. Davidas ima tildyti draugą, kad taip nekalbėtų, nes juos juk filmuoja ir jie rizikuoja užsitraukti žiūrovų pyktį, būti cancelinti.
Kanus atidariusi prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux komedija „Antrasis veiksmas“ („Le Deuxième Acte“), rodoma nekonkursinėje programoje, nuo pat pradžių griauna ketvirtąją sieną. Tačiau tai nėra tradicinis „filmo filme“ atvejis, kur rodomas filmavimo procesas. Čia aktoriai vienu metu vaidina ne tik herojus, bet ir aktorius, kurie tuos herojus įkūnija. Kitaip tariant, jie nuolat persijungia iš vieno režimo į kitą, kol nebežinai, kur yra vaidmuo, o kur, paprastai tariant, realybė.
Režisierius mus pakviečia į metapasakojimą apie šių dienų kino industrijos aktualijas – nuo metoo iki atmetimo kultūros (cancel culture), nuo tikrovės ir fikcijos santykio kine iki dirbtinio intelekto bei apskritai kūrybos prasmės klausimo.
Štai Florens „tėvas“ Gijomas (Vincent Lindon), kurį „dukra“ pasikviečia į susitikimą su jai patinkančiu Davidu, ima priekaištauti, kad visa ši meilės istorija skamba siaubingai banaliai ir jis nebesutinka vaidinti – gana.
Jo teigimu, pasaulis ir taip stovi ant pabaigos slenksčio, todėl kurti filmus nebėra prasmės, bet vos tik sulaukia skambučio iš agentės, kad naujam projektui jį pasirinko Paulas Thomas Andersonas, anot Gijomo, geriausias šių laikų režisierius, tikras kino genijus, tuojau pat persigalvoja ir toliau dalyvauja šiame su kiekviena minute vis didesniu farsu virstančiame procese.
Paprastai antruoju aktu scenarijaus struktūroje vadinama dalis, kuomet pagrindiniai personažai stengiasi išspręsti pirmajame akte iškilusią problemą, tačiau vietoj to, kad viskas judėtų aiškyn, istorija tik dar labiau komplikuojasi, kol galiausiai pasiekia kulminaciją. Dupieux žaidžia šia logika. Ne tik „Antruoju aktu“ pavadindamas filmą, bet ir restoraną, kuriame keturi personažai pagaliau susitinka, kad čia įvyktų – taip, jūs atspėjote – ne kas kitas, o antrasis filmo aktas.
Kai padavėjas-aktorius (Manuel Guillot) bando svečiams papilstyti vyno, bet drebančiose rankose neišlaiko butelio ir nuolat prapila, keturi veikėjai galutinai susipyksta ir nebesugeba užbaigti scenos.
Skamba sudėtingai? Anaiptol. Režisierius šį metažaidimą žaidžia lengva ranka, o jo komentarai apie cancel culture, metoo, tikrovės ir fikcijos problemą kine ir dirbtinį intelektą, kuris, kaip vėliau paaiškėja, ir parašė scenarijų filmui, kurį herojai vis bando iki galo suvaidinti, sminga tiesiai į dešimtuką.
Tačiau yra „bet“. Žiūrint šį žaidimą sunku suprasti režisieriaus – šįkart jau paties Dupieux – santykį su tuo, iš ko jis juokiasi. Ar jis mums nori pasakyti, kad šiuolaikiniame kine aktoriai tik apsimeta tolerantiškais ir progresyviais, o iš tiesų vieną šneka medijoms, o visai ką kita galvoja užsidarę namuose? Ar juokdamasis iš šiuolaikinio kino, užsimerkiančio prieš dabarties pasaulio problemas ir toliau generuojančio beprasmius pasakojimus, tik nešauna sau į koją?
Juk kaip bežiūrėsi, Dupieux ir vėl sukūrė pokštą, tokią truputį nesąmonę, kuri galbūt tik apsimeta kritiška ir nuoširdžia.
Kinematografinis splinas
Dar tik pirmos dienos, bet koridoriuose ir eilėse jau sklando kalbos, kurie konkurso filmai tikrai geri, o kuriuos galima drąsiai praleisti ir pataupyti jėgas.
Žinoma, kiekvienas pats nuspręs, ar pasitikėti kolektyviniu Kanų protu, bet jeigu būčiau pasikliovęs nuogirdomis, būčiau praleidęs „Merginą su adata“ („Pigen med nålen“) – Švedijoje gimusio, bet Lenkijoje gyvenančio ir kuriančio Magnuso Von Horno istorinę dramą iš konkurso.
Ne, tai tikrai ne šedevras, o režisieriui būtų galima papriekaištauti dėl dalies sprendimų, bet filmą buvo verta pamatyti.
„Mergina su adata“ pristatoma kaip pasaka apie siaubingą tiesą. Iš tiesų pasakų tropų čia ne vienas. Tik jie atklydę ne iš stebuklinių, bet tų kitų – baisiųjų, kuriose piktos pamotės išsukinėja vaikams rankeles ir kojeles.
Drama nukelia į Kopenhagą po Pirmojo pasaulinio karo ir pasakoja apie jauną fabriko darbuotoją Karolinę, kuri nesulaukusi iš karo grįžtančio vyro ir pastojusi nuo fabriko direktoriaus, merginai žadėjusio šviesesnį rytojų, bet pažado taip ir neištesėjusio, atiduoda naujagimį netikėtai sutiktai moteriai Dagmarai, kurią vaidina danų aktorė Trine Dyrholm. Ši sakosi padedanti vargšėms merginoms įvaikinti jų mažylius. Moterys susibičiuliauja ir Karolinė pas geradarę gauna naują darbą – žindyti paliktus kūdikius, kol šiems bus rasti nauji namai.
Tačiau jau nuo patpradžių kuriama slogi atmosfera herojei nieko gero nežada. Istorija įgauna vis daugiau tamsių atspalvių, o žinant, kad ją įkvėpė tikri įvykiai, šis kinematografinis splinas darosi tik dar slogesnis.
Būtent vizualinė pusė yra didžiausia dramos stiprybė. Nespalvotais kadrais režisierius referuoja į XX a. pradžios fotografijas, pasitelkia nebyliojo kino estetiką, o vienoje scenoje akivaizdžiai cituoja brolius Lumière’us. Kartu su pasakų motyvais, šios nurodos ir citatos ne tik kuria papildomas prasmes, bet ir suveikia kaip tas morfijus iš istorijos – atitolina istoriją nuo realybės, nuskausmina ir apramina.
Ir vis dėlto labiausiai jaudinančiu pirmųjų festivalio dienų akcentu išlieka akimirka, kai Juliette Binoche įteikė garbės „Auksinę palmės šakelę“ nepakartojamai Meryl Streep. Kanų spindesys ir paprastumas. Binoche ašaros ir stojiška Streep laikysena. Kinas ir gyvenimas.
