Bet ar galėjo būti kitaip? Kai projektui atidavei tiek metų ir jėgų, kai jame vaidinti vienas po kito atsisakė garsūs aktoriai, kai neatsirado norinčių jį finansuoti ir net kelis kartus teko atidėti filmavimus, scenarijai galėjo būti tik du – netikėtas triumfas arba grandiozinė nesėkmė. Šįkart ištiko pastaroji.
Todėl festivalio meno vadovo Thierry Frémaux sprendimą pakviesti filmą į ne šiaip kokią nors Specialiųjų seansų programą, bet į konkursą galima vertinti kaip gelbėjimosi ratą vis labiau grimztančiam Coppolos viso gyvenimo projektui, jo magnum opus.
Filmo išeities tašku režisierius renkasi mintį, kad visos imperijos, kad ir kokios didingos ir nepajudinamos atrodytų, anksčiau ar vėliau žlunga. Taip atsitiko su Senovės Roma, toks pats likimas, anot įžanginio balso, gali ištikti ir Ameriką, kuri čia vadinama Naująja Roma. Jokia ant pinigų ir korupcijos pastatyta imperija neturi ateities. Ją turi pakeisti Naujasis pasaulis.
Būtent tokį puikų naująjį pasaulį – Megalopolį – kuriame nebūtų socialinės atskirties, o miestas tarnautų žmonėms, o ne atvirkščiai, svajoja pastatyti pagrindinis herojus – idealistas architektas Cezaris Katalina (Adam Driver). Šiam ambicingam projektui priešinasi korumpuotas miesto meras Ciceronas (Giancarlo Esposito), kartu su šalininkais mieste norintis daugiau betono ir plieno, o ne architekto išrastos patvarios ir lanksčios statybinės medžiagos – megalono. Vienintelė architekto vizija tiki mero dukra Džulija (Nathalie Emmanuel).
Taip prasideda istorija apie kovą dėl valdžios, šlovės ir žmonijos ateities, kurią režisuodamas Coppola negaili nė cento.
Visko čia daug, viskas tviska auksu ir viskas lipa pro kraštus. Ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Pretenzijos tokios didelės ir nepamatuotos, kad nebeišsitenka tik ekrano rėmuose ir vienoje scenoje – o, stebukle! – jau tiesiogiai išlipa šiapus fizinio ekrano, pas žiūrovus. Todėl norint grandiozinę Coppolos viziją įgyvendinti iki galo, neįsivaizduoju, kaip šį režisūrinį sprendimą būtų įmanoma perkelti į repertuarinius rodymus.
Tačiau kad ir kokį brangaus ir sudėtingo projekto įspūdį „Megalopolis“ kurtų, paradoksalu, viskas atrodo pigiai, neskoningai ir dešimtmečius pasenę. Nuo specialiųjų efektų iki dailininkų darbo, nuo kostiumų iki aktorių vaidybos, kurią vienas draugas apibūdino taip: „esu matęs vieną „Kardashianų šeimos“ seriją, tai net ji buvo natūraliau suvaidinta“.
Režisierius klumpa kiekvienoje scenoje ir tą daro užtikrintai ir didingai.
Iš nuostabos kelti antakį verčia ne tik vizualinė pusė, bet ir formuluojamos mintys. Coppolos idėjos apie tai, kad įmanoma perkrauti senąją civilizacijos tvarką ir sukurti utopinį pasaulį, nors ir skamba nuoširdžiai, atrodo mažų mažiausiai keistai, jei ne pavojingai. Nuo utopijos iki distopijos – tik vienas žingsnis. Žmonijos istorijoje turime ne vieną pavyzdį.
Coppola vis bando matuotis filosofo kaukę, bet akivaizdu viena: nesvarbu, kiek Vakarų mąstytojų citatų savo kūrinyje panaudosi, nuo to filosofu netapsi.
O bene didžiausias nuo pirmo iki paskutinio kadro prieštaringo kūrinio paradoksas yra tas, kad žerdamas kritiką milijonieriams ir imperialistams Coppola su šiuo projektu, savo kelyje surijusiu ir jėgas, ir pinigus, ir komandos energiją, deja, pats ima į juos panašėti.
Todėl apie „Megalopolį“ įdomiau mąstyti ne kaip apie filmą, bet kaip apie ekrano ribas peržengiantį reiškinį. Jis gali nemažai pasakyti tiek apie per keturiasdešimt metų pasikeitusią kino industriją, tiek apie žmogaus ambicijų likimą, tiek apie laiką, kurio, skirtingai nei Driverio herojui, sustabdyti neįmanoma.
