1
„Interesų zona“, rež. Jonathan Glazer
Atrodytų, ką dar galima pasakyti kine apie Holokaustą? Filmų šia tema šimtai, prieigų prie jos – irgi įvairių.
Paveikiausiai apie šią tragediją prabilo Claude’as Lanzmannas (ir tikrai ne Spielbergas) devynių valandų dokumentiniame filme „Šoa“ (1985). Jame režisierius laikėsi tvirtos pozicijos: Holokaustas buvo tokio masto ir žiaurumo aktas, jog bet koks bandymas jį atvaizduoti kine (nesvarbu, vaidybiniame ar dokumentiniame) tiesiog neįmanomas. Anot jo, tai peržengia reprezentacijos galimybes.
Panašu, kad tokios nuomonės laikėsi ir britas Glazeris, visą koncentracijos stovyklos siaubą sutelkęs į garsą ir palikęs už stovyklos tvoros, o šiapus jos pakvietęs kone į rojaus sodą, pas komendanto šeimą. Žiūrėti nebus lengva, bet tik tokie keičia suvokimą.
2
„Geltonajame šilkverpio kokone“, rež. Phạm Thien An
Jei „Kino pavasaryje“ planuojate pamatyti bent vieną filmą iš tolimųjų kraštų, tebūna tai šis – iš Vietnamo.
Kino kritikų išliaupsintas filmas – tai vaikino odisėja iš Saigono į gimtąjį kaimelį kartu su penkerių metų sūnėnu. Bet tai tikras pirmas sluoksnis.
Kaip geruose kelio filmuose ir būna, keliaujama ir į save. Per vidines prieštaras, tikėjimo klausimus, atsiminimus ir praradimus. Gyvenimo prasmės link.
Įsisukite į šį lėtą, vizualų ir melancholišką kino kokoną, kuris pernai Kanuose buvo pripažintas geriausiu debiutu.
3
„Kryčio anatomija“, rež. Justine Triet
Tai tobulas trileris. Nuo pirmųjų minučių pagauna dėmesį, meistriškai augina įtampa ir neišsikvepia iki pabaigos. Ar rašytoja Sandra nužudė savo vyrą? Ar jis nusižudė? O gal iškrito pro langą nelaimingo atsitikimo metu? Spėliosite, o tiesa tai sušmėžuos prieš akis, tai vėl pasislėps kažkur anapus.
Tačiau režisierė nekuria tik pliko detektyvinio trilerio. Ji išaugina istoriją iki apmąstymų apie galios klausimą dviejų žmonių santykiuose, apie tikrovės ir fikcijos santykį, apie tiesos ir melo dialektiką.
Vokiečių aktorė Sandra Hüller kausto ekraną ir už šį vaidmenį buvo verta „Oskaro“.
4
„Kalėjimo prižiūrėtoja“, rež. Gustav Möller
Jei matėte ankstesnį švedų režisieriaus kamerinį filmą „Kaltė“ (2018) apie policijos dispečerį, atsiliepiantį į pagrobtos moters skambutį, numanote, ko tikėtis – gerai sukalto trilerio.
Toks jis ir yra. Jokių perteklinių siužetinių linijų ir nereikalingų scenų, tik grynas pasakojamasis kinas, kurio pirmąją dalį į priekį veda paslaptis, o likusią – intriga, kaip ši istorija apie kalėjimo prižiūrėtoją ir naująjį kalinį pasibaigs.
Kitų filmų atveju tokią tvarkingą dramaturgiją būtų galima vadinti sausa ir nuobodžia, bet gero režisieriaus ir aktorės Sidse Babett Knudesn rankose ji virsta gyva ir kalbančia. Vasarį filmą rodė Berlyno kino festivalyje, jis buvo vienas stipriausių konkurse.
5
„Visi mes svetimi“, rež. Andrew Haigh
Gaila, kad britui Andrew Haigh neišdegė su projektu apie dizainerį Alexanderį McQueeną. Galiu tik įsivaizduoti, koks filmas tai galėjo būti.
Neseniai jėgas išbandęs televizijoje (Melville‘io dvasios persmelktas serialas „Šiaurės vandenys“), jis grįžo į kiną. Ir grįžo geriausios formos.
Naujausia drama turi viską, dėl ko taip mėgstu šio autoriaus kiną. Jis nebijo būti lyriškas, kartais net sentimentalus. Jis subtiliai kuria atmosferą ir puikiai užčiuopia laiką. Jo filmai melancholiški, bet tuo pačiu paliekantys vilties, šviesos galimybę.
Toks yra ir šis – laviruojantis tarp romantikos, trilerio ir fantazijos. Apie vienišo scenaristo praėjusio laiko paieškas, meilę ir netektis.
6
„Goldmano byla“, rež. Cédric Kahn
Jeigu kine mėgstate teismo dramas, nepraleiskite šios apie 8 deš. Prancūzijos kairiųjų aktyvisto Pierre‘o Goldmano, savo laiku susižavėjusio Lotynų Amerikos revoliuciniais judėjimais ir vėliau jų idėjas plėtojusio Paryžiuje, teismą.
Nesvarbu, jei niekada negirdėjote šios asmenybės, režisierius apgalvotai įtrauks į teismo procesą ir privers sėdėti kino salėje iki galo. O ir rasizmo, korupcijos bei pilietinio pasipriešinimo temos, kaip rodo istorija, išlieka aktualios iki šiol.
7
„Mylimiausias mano pyragas“, rež. Maryam Moghaddam, Behtash Sanaeeha
Šių metų Berlyno kino festivalyje filmas buvo laikomas vienu realiausių pretendentų į „Auksinį lokį“. Jam pagyrų negailėjo ir žurnalo „Screen“ kino kritikai. Kone iki pat festivalio pabaigos iraniečių dueto kūrinys be konkurencijos laikėsi jų topų viršūnėje.
Kas užsienio kritikus taip sužavėjo? Lengviausiai būtų sakyti, kad paprastumas. Labai minimaliomis priemonėmis, pernelyg nedramatizuodami ir nesileisdami į painius siužetinius vingius, prie kurių mus įpratino, pavyzdžiui, jų tėvynainis Asgharas Farhadis, režisieriai pasakoja tragikomišką istoriją apie vienišą moterį, jos meilės troškimą ir per tai sugeba atverti visus dabarties Irano skaudulius.
