1
★★★☆☆ / „Psichopato bučinys“, rež. Anna Kendrick
Tematiškai – tai dar vienas filmas apie serijinį žudiką, kokių dabar pilnas netflixas, stilistiškai – retro pasakojimas, nukeliantis į 8 dešimtmečio valstijas, o idėjiškai – istorija apie vyrų pasaulį, kuriame moterys tėra jų troškimų ir iškreiptų fantazijų objektai.
Kitaip tariant, pirmą kartą į režisierės kėdę atsisėdusi aktorė Anna Kendrick kviečia matyti plačiau ir pasakodama tikrais faktais paremtą istoriją apie psichopatą, aukos ieškojusį televiziniame aklų pasimatymų šou, rodo, kad vyrams nebūtina būti išprotėjusiais žudikais, kad šalia jų merginos ir moterys jaustųsi nesaugiai. Kad visokie „nekalti“ prisilietimai, žvilgsniai, seksistiniai juokeliai, manipuliatyvus elgesys yra tokie patys nejaukūs kaip ir „psichopato bučinys“.
Režisierė taikliai fiksuoja visus šiuos, pavadinkime, vyriškuosius mikrojudesius, kuriuos patiria jos pačios įkūnyta pagrindinė veikėja. Ir patiria ne iš nusikaltėlio (bent jau ne iš pradžių), bet pirmiausiai iš savo įkyraus kaimyno, tada iš laidos prodiuserio, vėliau iš pasimatymų šou vedėjo ir kitų dviejų vaikinų, dalyvaujančių žaidime.
Šalia šitų vyrų tikrasis serijinis žudikas atrodo kaip svajonių jaunikis. Jis mandagus, intelektualus, dėmesingas, supranta (dedasi suprantantis) moterų norus ir į herojės suktą klausimą, kam skirtos merginos, atsako šou žiūrovių širdį glostančiais žodžiais – tegul pačios merginos ir sprendžia. Nenuostabu, kad pagrindinė herojė jį ir pasirenka. Bet tai – jau siužeto teritorija.
Įdomiau galvoti, kodėl režisierė norėjo imtis šios istorijos ir ką naujo pasakė serijinių žudikų tema, kuri sena kaip pats kinas. Į pirmą pasvarstymą atsakyti lengva: iš pradžių Kenndrick buvo pakviesta tik vaidinti, bet netikėtai iš projekto pasitraukus režisieriui, įtikino kūrybinę grupę, kad režisūros vairą verta patikėti jai. Taigi ėmėsi, nes taip susiklostė aplinkybės.
O štai dėl kažko naujo ir originalaus – tai, sutikim, nebūtina išradinėti dviračio, kad filmą būtų tiesiog įdomu žiūrėti. Ši tiesa „Psichopato bučiniui“ puikiai tinka. Filme nėra beveik nieko, ko nebūtumei matęs kituose panašiuose pasakojimuose, bet užtat yra Anna Kenndrick, kuri net vaidindama kvailose komedijose, visada atrodo visa galva protingesnė, gudresnė ir sąmojingesnė už aplinkinius. O tai jau pačios aktorės vidinės savybės, kurių nuo kamerų nepaslėpsi.
2
★★☆☆☆ / „Laikas gyventi“, rež. John Crowley
… ir laikas mirti. Taip remarkiškai norėtųsi pratęsi pavadinimą. Romantinės dramos apie nepagydomai sergančius jaunus (amžius svarbu) žmones jau tapo kone atskiru kino subžanru.
Viskas jose klostosi nuspėjama trajektorija: susipažįsta, įsimyli, atrodo, visas pasaulis po kojomis, tada vienas iš poros narių suserga, gydosi, praranda viltį, nebesigydo, kitas dėl to pyksta, santykiai pakimba ant plauko, tada abu susitaiko, liga progresuoja, laiko lieka vis mažiau, kol galiausiai viskas baigiasi taip, kaip ir turi baigtis tokiuose filmuose – žiūrovų ašarų upeliais.
Tai manipuliatyvūs pasakojimai. Emocijos čia visada raibuliuoja paviršiuje. Belieka tik jas reikiamu momentu spūstelti. Juk nėra taip, kad matydami sergančią motiną, stebinčią miegančią mažametę dukrelę ir žinančią, kad bendro laiko liko visai nedaug, žiūrovai nesigraudintų. Arba kad jų nejaudintų scena, kai vyras vėžiu sergančiai mylimajai skuta galvą, o plaukai krinta į dukrelės delnus. Kad neapsiašarotų finalinėje scenoje, kai jau supranti, kas įvyko, net jeigu to ir nerodo tiesiogiai.
Nenoriu nuskambėti nejautrus ar labai sofistikuotas, bet manęs tokie pasakojimai visiškai nejaudina. Priešingai, jie mane erzina, nes viskas čia elementaru, tiesmuka ir, pasikartosiu, paviršutiniška. Nepagalvokite, kino teatre mėgstu nubraukti ašarą, bet kad ašarų liaukos būtų įdarbintos, joms reikia paruošti dirvą.
Šio filmo atveju viskas vyksta per greitai, kad su personažais susigyventum, kad jie tau imtų iš tiesų rūpėti, kad jaudintumeisi dėl jų likimo. Režisierius renkasi fragmentišką pasakojimą, šokinėja į herojų pažinties pradžią, tada vėl sugrįžta į dabartį, bando užgriebti kuo daugiau skirtingų gyvenimo epizodų ir rodo, kaip herojai renkasi juos spręsti ar nespręsti. Taip jis kuria filmą, kuriam tinka pats blogiausias, koks tik gali būti apibūdinimas: gyvenimiškas.
Po peržiūros belieka linksėti galva ir kartoti: gyvenimas yra gyvenimas, visko būna; gyvenimas trumpas – reikia gyventi šia diena; gyvenime svarbiausia meilė. Ir kad maža nepasirodytų – laikas gyventi ir laikas mirti.
3
★★★☆☆ / „Džokeris: Folie à Deux“, rež. Todd Phillips
Apie „Džokerio“ tęsinį prišnekėtas ir prirašytas pilnas internetas. Jis spėtas pavadinti „blogiausiu metų filmu“, „vidutinišku“, „nepažiūrimu“, „nesėkme“ ir dar krūva kitų neigiamų epitetų. Liūdėjo ir Lady Gagy, pasisakė ir režisierius Paulas Schraderis. Šis prisipažino, kad ištvėrė tik dešimt minučių, nors apie dalį jo paties pastarųjų metų filmų galėčiau pasakyti tą patį.
Žodžiu, daugelis gavo ne tai, ko tikėjosi. Ir štai būtent apie šį lūkesčių horizontą ir įdomiausia galvoti. Ne vienas kino kritikas filmą jau pavadino metafikciniu, kitaip tariant, sukurtu specialiai tam ir taip, kad suerzintų didžiausius pirmojo „Džokerio“ gerbėjus, kurių dalis tąkart pernelyg susitapatino su pagrindiniu personažu ir pridarė dalykų, kuriuos šiandien sprendžia teisėsauga.
Režisierius šiai daliai žiūrovų pasiūlė ne Džokerį, kurį jie vėl tikėjosi sutikti ekrane, o Artūrą Fleką – džokerišką šypseną pamiršusį silpną ir palaužtą žmogų. Pasiūlė ne kaukę, o veidą.
Tiek ir tereikėjo, kad komiksų gerbėjai visame pasaulyje kone sutartinai paliktų kino teatrų sales. Panašiai nuo Džokerio nusigręžė ir ištikimi jo pasekėjai jau diegetinėje erdvėje – teismo salėje, kur šis buvo teisiamas už penkių žmonių nužudymą. Gražus rimas.
Šiandien kine niekas nenori žiūrėti į psichologinių problemų kamuojamą personažą, niekas nenori matyti silpnybių – reikia stiprių herojų, pasakos, pramogos, pabėgimo.
Šiuo aspektu naujasis „Džkeris“ vertas dėmesio ir apmąstymų, o visa kita – blankus Lady Gagos pasirodymas, neįsimintini muzikiniai numeriai, ištęstas pasakojimas – tampa antraeiliais dalykais. Išskyrus, aišku, Joaquiną Phoenixą. Jo vaidybos jėgos neužgožia net didžiausios filmą ištinkančios negandos.
