Todėl perspėju, jei skaitysite šį tekstą, dalį panašių minčių jau būsite aptikę ant savo kino draugų feisbuko „sienų“ arba girdėję jų atgarsius pastarųjų dienų žiniasklaidoje. Negaiškite laiko.
Čia savo pastabą baigiu. Toliau – sekmadienį iškart po apdovanojimų pradėtos rašyti, bet, toks jausmas, vis tiek pavėlavusios mintys.
***
Kai kokioje nors pasaulio šalyje reikalai pakrypsta negera linkme, į gatves išeina protestuotojai. Ir dažnai visai nesvarbu, prieš ką pasisakoma, minioje visada išvysi plakatą su užrašu „Taip blogai, kad net introvertai čia“. Tai štai – šis mano tekstas apie „Sidabrinių gervių“ ceremoniją ir yra tas plakatas.
Tai nėra pirmas kartas, kai norėjau apžvelgti nacionalinius kino apdovanojimus, tačiau ankstesniais metais mane visada aplenkdavo kolegos. O kartotis paprasčiausiai nematydavau reikalo. Dar net neperskaitęs jų tekstų žinodavau, kad bus išsakyta tai, ką būčiau norėjęs parašyti ir pats. Galbūt tik suformuluota pikčiau, ironiškiau ir be jokios dialogo galimybės. Kaip ir žinodavau, kad bus pavartoti žodžiai „žemas lygis“, „mėgėjiška“, „infantilu“, „komerciška“, „seksistiška“.
Dėl panašių epitetų bei apskritai pikto kalbėjimo tono dalis mūsų šalies režisierių, prodiuserių ir šiaip skaitytojų kino kritikus jau seniai nurašė kaip viskuo nepatenkintus ir nelaimingus snobus. Suprask, savo laiku nesugebėjo nieko sukurti, tai dabar tik lieja tulžį ant kitų kūrybos. Tai, beje, pasakymas iš klasikos lentynos. Kaip ir tas apie baltą arklį. Bet apie jį kiek vėliau.
Tai, ką bandau čia pasakyti, būtų galima sutraukti į vieną mintį. Labiau nei prezidentą renkanti Amerikos tauta poliarizuotoje lietuvių kino bendruomenėje susikalbėjimas, panašu, neįmanomas, nes komunikuojama absoliučiai skirtingomis kalbomis, o bet kokia kritika (kad ir su tais klišiniais žodeliais) atgarsį randa tik siaurame intelektualų būrelyje ir yra palydima daugiausiai dešimties like feisbuke.
Ne, nesu toks naivus, kad tikėčiau pergalinga kritikos galia daryti kažin kokį tiesioginį poveikį. Kad manyčiau, kad po vieno ar dviejų kritiškesnių pasisakymų žiniasklaidoje viskas staiga ims ir kardinaliai pasikeis. Tačiau visada vyliausi, kad po panašių ceremonijų, kokią teko matyti sekmadienį, pagaliau supyks tie, kuriems apdovanojimai ir skirti – patys kūrėjai.
Bet apie viską nuo pradžių. Po dvejų metų pertraukos grįžusios „Sidabrinės gervės“ žadėjo ne tik retrospektyviai apžvelgti, kas buvo pasiekta per dvylika gyvavimo metų, bet ir visa tai daryti kino vardan. Sutikite, pažadas viltingas.
Tikėjausi, kad susiklosčiusi pertrauka rengėjams leis į apdovanojimus pažvelgti šiek tiek iš šono, įvertinti praeityje darytas klaidas, suteiks laiko pasidomėti užsienio šalių gerąja praktika ir imtis jei ne revoliucijos, tai bent kokybinio šuolio.
Lygiai dvidešimt sekundžių. Tiek transliacijos pradžios laiko užteko, kad suprastum, jog lipama ant to paties grėblio, o likusio vakaro – kad įsitikintum neklydęs. Todėl ir šių metų apdovanojimų šūkis „Kino vardan“ staiga pavirto tik tuščiaviduriu pijaru, kuris nieko iš esmės nereiškė, bet labai tiko prie išsikovoto apdovanojimų pozicionavimo – „nacionaliniai“.
Žiūrint neapleido jausmas, jog kino kūrėjai čia apskritai mažai kam rūpėjo.
Tiesa, retrospektyvaus žvilgsnio visgi būta. Kalbu ne tik apie vieną po kito į sceną lipusius ankstesnių ceremonijų vedėjus, bet ir gerokai prieš apdovanojimus oficialiose „Sidabrinių gervių“ socialinių medijų paskyrose cirkuliavusius postus su statistika.
Suprantama, suskaičiuoti, kiek, kada ir kas statulėlių laimėjo per daugiau nei dešimt metų, yra kur kas lengviau nei pasigilinti, kaip lietuvių kinas augo ir keitėsi, kokių temų režisieriai ėmėsi tuomet ir šiandien bei kaip visa tai būtų galima artikuliuoti jau šventinio vakaro rėmuose.
Žiūrint neapleido jausmas, jog kino kūrėjai čia apskritai mažai kam rūpėjo. Kad viskas buvo daroma iš reikalo. Kad menininkai buvo lyg aptarnaujantis personalas, o ištraukos iš jų filmų – tik fonas muzikiniams numeriams. Ir šis nejaukus jausmas, apmaudu, apima jau ne pirmus metus.
Panašiai būna, kai suaugę tėvai suruošia vaikams gimtadienius. Kol mažieji sėdi prie jiems specialiai padengto stalo vaikų kambary, tėvai už sienos linksminasi pagal savo scenarijų ir tik retkarčiais ateina papilstyti limonado.
Taip ir čia: būtinybė apdovanoti kažkokius ten trumpametražinius ir dar studentų, atrodytų, tebuvo priežastis paatnašauti rėmėjams ir padainuoti niekaip su nominuotais filmais nesusijusiems muzikos atlikėjams, kuriuos, beje, asmeniškai mėgstu, vertinu ir gerbiu, bet šįkart jų pasirodymai buvo truputį ne į temą.
Žinau, leistis į svarstymus, kas galėjo būti kitaip, yra blogiausia, ką gali padaryti kritikas savo tekste. Nesu scenaristas. Bet tiesiog negaliu susilaikyti nepafantazavęs, kaip apdovanojimų metu kas nors galėjo atlikti „Hiperbolės“ dainą „Aš dar dainuosiu“ („Išgyventi vasarą“). Arba, pavyzdžiui, „Solo ansamblis“ perdainuoti rusų grupės „Ploho“ gabalą („Izaokas“). Tebūnie – net grupės „MG International“ „Juodosios orchidėjos“ („Čia buvo Saša“) coveris būtų tikęs, nes žinotume, kodėl pasirinktas.
Laimei, atlikėjos Gabrielės Vilkickytės atliktas šviesaus atminimo Fausto Latėno kūrinys „Toli, toli“ iš filmo „Džiazas“, Igorio Kofo su Jazzu perdainuotas „Karolis“ ir finaliniai Ingos Jankauskaitės „Veidrodžiai meluoja“ nuskambėjo išties jautriai, gražiai ir skoningai.
Ir panašu, kad grėblys į kaktą skaudžiausiai turėtų stuktelti ne teises į apdovanojimus laimėjusiai AVAKAI, bet jos samdytiems renginių organizatoriams su scenaristais, kurie, toks kyla įspūdis, nesivargino nei atidžiau pasidomėti kūrėjų biografijomis, nei reflektuoti kino reiškinių, nei, liūdniausia, pasižiūrėti nominuotųjų filmų. Bet kažką pasisakyti apie lietuvišką kiną, akivaizdu, labai norėjosi.
Štai todėl iškilmingame vakare atsirado jutūbo komiko Manto Bartuševičiaus personažas – eilinis žiūrovas, kuriam lietuviškas kinas prasideda ir baigiasi su dviem pavardėmis. Tado Vidmanto ir Šarūno Barto. Pastarąjį žinant, be abejo, ne iš filmų.
Todėl išgirdome ir humoristo ant įžeidinėjimo ribos balansuojančius juokelius apie studentus-grybus. Maždaug: ką daro studentas, kai nežino, kaip baigti filmą? Parodo, kaip iš sapno pabunda pagrindinis herojus. Sakytum, sveika organizatorių saviironija, jei prisimintumėme jau pačios ceremonijos finalą. Nors greičiau – tik šūvis sau į koją, dar kartą įrodęs nesuvokimą, kokį lygį savo filmuose iš tikrųjų demonstruoja studentai. Štai už geriausią 2020 metų studento darbą „Šeima“ apdovanotas Titas Laucius vakaro scenaristams galėtų greituoju būdu pravesti (už brangiai) meistriškumo pamokas, kaip rašyti ir režisuoti tikrai humoristinius numerius.
Todėl pasirodė ir minėtasis baltas arklys, kuris šiandien gali vaidentis tik dviem atvejais. Pirma, jeigu per trisdešimt metų nematei nė vieno lietuviško filmo. Antra, jeigu išgėrei tiek taurių vyno, kiek ant stalo buvo per aktorės Linos Rastokaitės muzikinį pasirodymą.
Bet rengėjų sumanymą supratau. Komiko personažas turėjo funkcionuoti kaip tiesos ruporas. Tiesiai šviesiai ir be jokių užuolankų išsakyti tai, kas galbūt kirba kiekvieno iš mūsų galvose, bet kuo dėl mandagumo, politkorektiškumo ir nenoro susigadinti karjeras tiesiog nedrįstame pasidalinti garsiai, pasilaikome sau tamsiems vakarams prie teliko žiaumojant spragėsius.
Kitaip tariant, jis turėjo būti tuo privalomuoju kino apdovanojimų linksmintoju, kuris ir kūrėjus pašpilkuoja, ir gerą juokelį pamėtėja, ir garą nuleidžia, kai atmosfera tampa pernelyg rimta. Toks kaip Ricky Gervais‘as per auksinius gaublius.
Negalvokite, nesu prieš juokavimą kino apdovanojimų metu. Tačiau mes juk jaučiame skirtumą, kas yra preciziškai parašytas, šimtą kartų surepetuotas ir tiesiai į dešimtuką pataikantis kandus humoras, o kas tiesiog laidomos gatvės lygio replikos apie erotinius penkiasdešimt pilkų debesų, apie „gražiai nuaugusią mergaitę“ (reakcija į dainuojančią I.Jankauskaitę), apie tūlam žiūrovui neva nesuprantamą lyčių lygybę, kurios, beje, iš tikrųjų pasigedau šių metų atrankos komisijos sudėtyje.
Galima tęsti ir tęsti, kol galiausiai, perfrazuojant pagrindinį „Nova Lituania“ personažą, pilnuma pritrauktų tuštumą. O tada į ją sukristų ir visos iškarpytos laimėtojų padėkos, ir nugarmėtų žaliai dažyta gervė ir prasmegtų visas reklaminis tinklelis su „Keno loto“ kamuoliukais iš paskos.
Dalis apdovanojimų epizodų net nėra dėl skonio nesiginčijama, kaltas covidas ar kiek žmonių, tiek nuomonių atvejis. Nepagarba, empatijos stoka ir žiūrėjimas pro pirštus nėra jokia nuomonė. Tai yra tiesiog nepagarba, empatijos stoka ir žiūrėjimas pro pirštus.
Ir visgi – pabaigai ant kitos savo teksto-plakato pusės noriu užrašyti kažką šviesaus ir viltingo, o tada atgręžti, kad visi prisimintumėme. Pavyzdžiui, kukliai, bet skoningai sukurtą scenografiją. Svarstykles į gero skonio, inteligencijos ir profesionalumo pusę bent trumpam nusvėrusius vedėjus Gabiją Jaraminaitę, Viktoriją Streičą, Nelę Savičenko, Vladą Bagdoną. Ir, žinoma, statulėlių atsiimti į sceną žengusius kino kūrėjus. Kad ir iškarpytus, kad ir tekartojančius tuos keliasdešimt „ačiū“ iš eilės, bet vis tiek – spinduliavusius stoiškumą ir nuoširdų, todėl visada paperkantį jaudulį.
Todėl prašau, „Sidabrinių gervių“ organizatoriai, paruoškite namų darbus ir kitais metais padovanokite ne mums, kino kritikams, ne televizijos žiūrovams, o pirmiausiai lietuviško kino kūrėjams jų meno vertą šventę. Vos tik šie grįš po savo sėkmingų premjerų Kanuose, Venecijoje ar Berlyne. Tokie jau tie šiuolaikinių kino talentingųjų maršrutai.
