Kitos filmų recenzijos
Visas režisierės Dovilės Šarutytės filmas panašus į šį epizodą. Jis suklijuotas iš daugybės mažų sykių juokingai mažų ir reikšmingų nutikimų.
Grįžusi iš atostogų Dovilė (akt. Agnė Misiūnaitė) sužino, kad mirė jos tėtis. Dabar reikia organizuoti laidotuves: rasti kapą, sukviesti giminę, papuošti šarvojimo salę ir pasirūpinti dar šimtu dalykų. Taip prabėga kelios dienos nuo žinios apie mirtį iki sąskaitų skaičiavimo viskam pasibaigus. Tarp praktinių detalių pasislepia esmė ir mergina neranda progos su tėvu iš tiesų atsisveikinti.
Pilką rudens darganą važinėjant nuo kavinės iki gėlių parduotuvės iki mirusio tėčio namų praskaidrina archyviniai kadrai. VHS kasečių kokybe publikai rodoma pačios režisierės režisierės vaikystė bei santykis su tėčiu.
Štai, tiesą sakant, ir viskas. Nėra dramatiško veikėjos augimo, įtampa vien buitiška (ar spės, ar ras, ar suderins ir t.t.), nenusimato kulminacija. „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ yra vienas tų kūrinių, kurie specialiai suka ratus pro mažareikšmes detales, sąmoningai palikdami centrą, tikrąją pasakojimo esmę, beveik neapčiuopiamą.
Kiek žinau, per artimojo laidotuvių triukšmą nespėti įsisąmoninti pačios mirties – nereta patirtis. Šia prasme nors režisierė aiškiai pasakoja labai asmenišką, intymią istoriją, kartu ta istorija atrodo visuotinė. Ar bent jau lengvai pajaučiama net nesusidūrus su panašiomis situacijomis.
Toks yra gedulas – nesuplanuojamas ir neperparduodamas.
Didžiausia juostos stiprybe, bent man, tampa scenos, kuriose Dovilė išgyvena patirtį savitai ir netikėtai. Pavyzdžiui, kai iš nei šio, nei iš to laidotuvių rytą kremu sau ant veido nusipaišo akinius. Tai neracionalus elgesys ir tuo jis žavus. Jis neturi paaiškinimo, nes toks yra gedulas – nesuplanuojamas ir neperparduodamas. Kaip sužinojimo apie mirtį scenoje, kai veikėja išeina ant stogo į platų daugybės kitų butų ir kitų gyvenimų planą. Visko tiek daug ir kartu nėra ką pasakyti.
Retai kada kinas rodo kasdienybę kaip kasdienybę. D.Šarutytės filme tos kasdienybės daug ir ji ne visuomet tampa metafora, rodančią kažką toliau. Kartais veikėjai tiesiog yra tokie, kokie yra. Padaro nesąmonių ir klaidų, netgi rimtų, pavyzdžiui, pamiršta į tėvo laidotuves atsivežti močiutę. Shit happens. Jausmas gyvas, žmogiškas, tikras.
Pagal pačią scenarijaus koncepciją tokių scenų visgi yra mažuma. Daugiau laiko užima kelionės tarp skirtingų praktinių užduočių. Čia sėkmingas filmo pasaulio statymas tampa šiokiu tokiu trukdžiu. Juk visos kavinės ir šarvojimo salės privalo būti šiek tiek pilkos. Pokalbiai su jas prižiūrinčiais atsakingais žmonėmis – nykūs. Ta bespalvė nuotaika privalo užgožti egzistencinį išgyvenimą.
Norėčiau sykiu suprasti veikėjos būseną ir jausti, kad filmo susitikimai visgi turi tam tikrą svorį.
Iš žiūrovo perspektyvos visgi norisi ko nors daugiau ar keisčiau. Dovilė paskęsta tarp tūkstančio mažų užduočių, bet aš to paties geriau išvengčiau. Norėčiau sykiu suprasti veikėjos būseną ir jausti, kad filmo susitikimai visgi turi tam tikrą svorį. Net tokiame pasakojime pastebėti, jog išėjęs dešimčiai minučių iš salės vis tiek nieko esminio nepraleistum – ne pati geriausia reakcija. Toks žiūrovo pageidavimas – nepaprastai sunkiai įgyvendinamas, nes scenarijaus autoriai turi nuolat jungti nesuderinamus dalykus: nykumą ir įdomumą. Bet to prašo filmo idėja.
Archyviniai kadrai įneša šiek tiek jausmo. Jiems ir patikėta sukurti tam tikrą dinamiką: dabar apmirę namai – praeityje gyvybės pilni Dovilės vaikystės namai, dabar gedulo rimtis – praeityje giminės balius ir t.t.
„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ primena novelę ar apsakymą.
Toks, ko gero, ir yra sumanymas. Dvi viena kitą papildančios pusės: būtasis laikas ir esamasis. Tik kartais tikrų kadrų įtraukimas kiek primena ramentą, kuris vėl tuo pačiu triuku vis bando kilstelėti energijos netenkantį pagrindinį siužetą. Kadangi praeities linija nepasakoja vientisos istorijos, o visos pavienės jos scenos atlieka iš esmės tą pačią funkciją (parodo artumą su tėvu ir motina), jų efektas negali kaskart būti toks pat stiprus.
„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ primena novelę ar apsakymą. Ne dydžiu, o tuo, jog stovi ant vienos nuotaikos ir vieno įvykio. Tai „Ilgas etiudas apie gyvenimą“.
Kaip etiudas ar novelė, jis palieka mus šiek tiek alkanus ir natūraliai prašo neproporcingai atidžiai žiūrėti į detales. Vargu, ar išėjus iš seanso daugybė žiūrovų vaikščios apstulbinti reginio. Užtai D.Šarutytės filmas turi kažką tokio intymaus ir sykiu tokio atpažįstamo, kad, lažinuosi, atsiras ne vienas žiūrovas, prisimenantis kūrinį praėjus ir metams.
Vladas Rožėnas – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas. Daugiau autoriaus naujienų skaitykite 15min kultūra.
