Kartą metuose kino kūrėjo retrospektyvą pristatantis „Skalvijos“ kino centras jau anksčiau rodė Jono Meko, Wong Kar-wai`aus, Michelangelo Antonionio ir kitų garsių pasaulio režisierių darbus. Šiemet dėmesys skiriamas radikaliam ir intelektualiam italų kino kūrėjui Pasoliniui, kūryboje originaliai apjungusiam dokumentiškumą, literatūros tradicijas ir meno istoriją. Filmų programoje bus parodyti tiek ankstyvieji, tiek žinomiausi darbai.
Per dešimt dienų žiūrovų laukia dešimt režisieriaus juostų ir dokumentinis filmas „Pasolinio balsas“ (2006), kurio autorius – į Lietuvą atvyksiantis kūrėjo giminaitis M.Cerami. Pažintį su Pasoliniu pradedantiems žiūrovams jo filmus pristatys poetė ir filosofė Aušra Kaziliūnaitė, politikos filosofas Egidijus Mardosas ir M.Cerami.
„Žvelgiant į Pasolinio kūrybą stebina režisieriaus laisvė drastiškai keistis, gebėjimas atmesti vieną kūrybinę kryptį ir imtis visiškai naujos, taip pat plačiai aprėpiantis, visada angažuotas autoriaus žvilgsnis – tai džiugus, su meile žvelgiantis į paprastą žmogų, tai aršiai kritikuojantis visuomenę. Priežasčių „Skalvijoje“ parodyti P.P.Pasolinio filmus daugiau nei viena. Visų pirma, tai unikalus kino kūrėjas. Antra, šiemet minime režisieriaus gimimo šimtmetį, nuo paskutinio išsamaus kūrėjo pristatymo Lietuvos kinuose praėjo daugiau kaip dvidešimt metų“, – sako retrospektyvos programą sudariusi „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Eglė Maceinaitė.
Pasolinis gimė Bolonijoje karininko ir pradinių klasių mokytojos šeimoje. Čia jis baigė filologijos studijas ir pradėjo rašyti eiles, įstojo į komunistų partiją. Laužydamas nusistovėjusias literatūros tradicijas, jis pradėjo rašyti friulų tarme. Eilėraščių rašymas tarmiškai buvo suprantamas kaip literatūrinis ir politinis pasipriešinimas – Musolinio valdymo metais buvo uždraustas bet koks ne bendrinės kalbos vartojimas. Taip pat pats Pasolinis save tapatino su šnektą vartojančiais valstiečiais. Net ir vėliau kurdamas filmus, paprastų žmonių vaidmenis skirdavo neprofesionaliems aktoriams, nes, pasak režisieriaus, viduriniosios klasės aktorius negali apsimesti valstiečiu ar gamyklos darbininku.
Savo karjerą kine Pasolinis pradėjo kaip scenaristas Romoje, jis asistavo Federico Felliniui rašant autentiškus gatvės dialogus juostai „Kabirijos naktys“ (1957). Jau tada Italijoje jis buvo pripažintas rašytojas ir poetas, tačiau toliau ieškojo tradicijų nesuvaržytos poetinės kalbos, kuria jam tapo kinas. Ankstyviesiems režisieriaus filmams „Akatonė“ (1961) ir „Mama Roma“ (1962) įtaką padarė jau tuo metu išsikvėpęs italų neorealizmas. Pastaruosiuose darbuose jis tyrinėjo sociumo dugną ir atskleidė, kaip žmogus yra priklausomas nuo aplinkos.
Vėliau režisieriaus kūryboje sekė ideologiniai filmai, tarp kurių – „Evangelija pagal Matą“ (1964). Anot režisieriaus, šią evangeliją jis skaitė marksisto akimis ir pagrindiniam Jėzaus vaidmeniui pasirinko ekonomikos studentą. Pasolinis buvo prieštaravimų kupina asmenybė. Save jis laikė „kataliku marksistu“, buvo atvirai homoseksualus ir, kaip teigiama, už tai pašalintas iš komunistų partijos.
„Edipas karalius“ (1967), „Teorema“ (1968) ir „Medėja“ (1969) žymi režisieriaus froidistinį etapą, kuriame jis tyrinėjo žmogaus pasąmonę ir vidinį pasaulį. Vėlyvajame kūrybos laikotarpyje jis ėmėsi literatūros kūrinių ekranizavimo ir sukūrė „Gyvenimo trilogiją“, kurią sudaro „Dekameronas“ (1971), „Kenterberio pasakojimai“ (1972) ir „Arabiškos naktys“ (1974). Šiuose filmuose režisierius atitrūko nuo ideologijos ir sukūrė dailės kūrinių įkvėptus ryškius filmus, kuriuose gausu kūniškumo ir erotikos.
Pats Pasolinis tikriausiai net nenutuokė, kad paskutiniu jo filmu taps „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975). Tais pačiais metais jis buvo kraupiai nužudytas, o jo mirties priežastis iki šiol nėra žinoma. Šis kūrinys – vienas prieštaringiausių kino istorijoje, ilgai uždraustas rodyti daugelyje šalių. Filmo veiksmas vyksta šiaurės Italijoje paskutinėmis Musolinio valdymo dienomis: keturi fašistai įkalina būrelį vaikinų ir merginų atokioje viloje, užsiima iškrypėliškomis orgijomis ir vykdo žiaurius kankinimus. Pasolinis šiuo filmu kritikavo vartotojiškumą ir kūno suprekinimą. „Vartotojiškumas kaip nacizmas manipuliuoja ir niekina kūną“, – sakė režisierius.
Pasolinio mirtis sukrėtė visą pasaulį ir Italijoje buvo lyginama su Johno F.Kenedžio nužudymu. Jo kūryba vėliau įkvėpė daugybę kino kūrėjų: Rainerį Wernerį Fassbinderį, Dereką Jarmaną, Abel Ferrarą ir kitus. Savo kino aikštelėje jis užaugino kino italų kino provokatorių Bernardo Bertolucci.
Be filmų retrospektyvos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams vyks M.Cerami kūrybinės dirbtuvės, o Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejuje bus atidaryta fotografo Roberto Villos paroda, įamžinusio Pasolinio juostos „Arabiškos naktys“ filmavimus Artimuosiuose Rytuose.
Retrospektyvą remia Lietuvos kino centras. Retrospektyvos iniciatorius – Giedrius Zubavičius (MA NO FILMS). Renginio partneris: Italų kultūros institutas Vilniuje.
