Siekdamas atskleisti, koks gyvenimas buvo Sovietų Sąjungoje, V. Mansky įamžino, kad Šiaurės Korėjoje gyvenimas ne ką labai nutolęs nuo didžiausios XX a. totalitarinės valstybės.
„Kino pavasario“ konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ žiuri „Čia visad šviečia saulė“ pripažino geriausiu filmu. Atsiimti prizo į festivalio uždarymo ceremoniją atvyko ir pats V. Manksy. Filmas sulaukė itin didelio žiūrovų dėmesio, tad rodomas jis ir papildomos savaitės metu – balandžio 19 d. 20.30 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.
Į klausimus apie filmo kūrimo sunkumus, susidūrimą su Šiaurės Korėjos valdžia ir tą „šviesų“ spektaklį atsako nufilmuotą medžiagą nuo cenzorių slėpusi juostos operatorė Aleksandra Ivanova ir prodiuserė Simone Baumann.
Kiek kartų vykote filmuoti į Šiaurės Korėją?
Aleksandra: Pagal sutartį su valdžia mes turėjome į Šiaurės Korėją vykti tris kartus. Kiekvienas vizitas buvo priderintas prie svarbių Šiaurės Korėjai datų. Pirmieji du vizitai truko po dvi savaites, o paskutinis buvo suplanuotas mėnesiui. Jo metu planavome filmuoti didelę šventę stadione, kur susirenka tūkstančiai spalvotus lapelius laikantys žmonės, taip sudarydami gyvą paveikslą. Pagrindinė filmo herojė – 8 metų mergaitė Zin-mi – turėjo būti viena iš paveikslo dalių. Tačiau į trečią ekspediciją kūrybinė grupė nebuvo įleista, neva ten siaučia ebolos virusas ir mes nebegalime atvykti dėl karantino. Todėl filmą teko kurti iš dviejų vizitų medžiagos. V. Mansky buvo dėl to šiek tiek nusivylęs. Tačiau sukūrė filmą iš to, ką turi.
Jei būčiau pabandžiusi filmuoti slapta kamera, manęs čia nebematytumėte, nes tai yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį laukia, rodos, mirties bausmė.
Ar Šiaurės Korėja pamatė šį filmą? Kokia buvo reakcija?
Simone: Pasaulinė filmo premjera įvyko Leipcigo dokumentinio kino festivalyje, iki tada korėjiečiai negalėjo jo pamatyti. Ir tik po trečiojo festivalio, po tarptautinės premjeros Taline, Juodųjų naktų kino festivalyje, kur filmas buvo pakviestas į konkursinę pagrindinę programą, korėjiečiai sujudo. Jie per Rusijos kultūros ministeriją pradėjo spausti kūrybinę grupę bei festivalio vadovybę, kad sustabdytų premjerą ir filmo rodymą. Korėjiečiams nepatiko ši versija. Tada jie pradėjo ieškoti kompromisų. Jie kalbino V. Mansky dar kartą sugrįžti ir leisti užbaigti šį filmą taip, kaip jis nori.
Kiek slaptų kamerų naudojote filmavime?
Aleksandra: Nebuvo nė vienos slaptos kameros. Mes naudojome pakankamai dideles kameras, kurių neišėjo paslėpti. Jei būčiau pabandžiusi filmuoti slapta kamera, manęs čia nebematytumėte, nes tai yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį laukia, rodos, mirties bausmė.
Kaip buvo atrinkta mergaitė? Ir ar tai buvo tikri jos tėvai?
Simone: Tarp Šiaurės Korėjos ir Rusijos kultūros ministerijų buvo susitarimas, kad režisierius galės pats pasirinkti mergaitę. V. Mansky atvykus, jam buvo pristatytos 5–7 kandidatės, iš kurių jis ir pasirinko Zin-mi. Režisieriui ji pasirodė įdomiausia. Mergaitės tėvai buvo tikri, tik jų profesijos kitos. Pirmojo susitikimo metu tėvas buvo žurnalistas, tačiau atvykus filmuoti, jis jau buvo fabriko inžinierius.
Kokia medžiaga nepateko į filmą ir kodėl?
Aleksandra: Medžiagos, žinoma, liko daug. Neįtraukėme mūsų buities, derybų ir pokalbių su Šiaurės Korėjos puse. Tačiau tai, kas svarbiausia, žiūrovai mato ekrane.
Galiu papasakoti vieną įdomesnių mano ir kūrybinės grupės patirtų istorijų. Atskridus į Šiaurės Korėją, mus iškart oro uoste pasitiko automobilis ir grupė žmonių, ją sudarė scenaristas, antrasis režisierius, grupės vadovas ir dar vienas žmogus. Šie asmenys mus lydėjo kiekvieną dieną, kiekvieną minutę. Į filmavimus mes galėjome važiuoti tik tuo automobiliu. Išėjus laisvu laiku iš viešbučio, mus prižiūrėdavo bent vienas jų žmogus. Užsieniečiui ar turistui, geriausiu atveju, buvo leidžiama pasinaudoti metro, bet tik dvi stoteles, kitu viešuoju transportu ar taksi – ne.
Užsieniečiui ar turistui, geriausiu atveju, buvo leidžiama pasinaudoti metro, bet tik dvi stoteles, kitu viešuoju transportu ar taksi – ne.
Taksistams apskritai draudžiama vežti užsieniečius. Be to, nebuvo galima išsikeisti pinigų į vietinius. Vieną dieną mes nusprendėme visgi pasivažinėti metro, nes norėjome sužinoti, ką ši šalis slepia. Tačiau vietoj dviejų stotelių, nuvažiavome į kitą miesto galą, net persėdome į kitą metro liniją. Tačiau, kai išėjome iš metro į miestą, nieko ypatingo nepamatėme, visur žmonės buvo vienodi, nieko tokio, ko nebuvome matę per viešbučio langą. Tačiau įdomiausias buvo grįžimas atgal, mūsų nebeįleido į metro. Vykti tramvajumi taip pat nepavyko. O taksistui benzinas dingo taip pat staiga, kaip priėjus kitam keleiviui, ne užsieniečiui, atsirado.
Supratome, kad mus visą laiką kažkas stebi. Kai kažkoks žmogus priėjo prie taksisto ir su juo pasišnekėjo, šis iškart mus paėmė ir nuvežė į viešbutį. Mes norėjome išlipti šiek tiek anksčiau ir pasivaikščioti iki viešbučio. Tačiau mums neleido ir nuvežė iki pat viešbučio, kur jau laukė palyda.
Šiaurės Korėjoje sunku filmuoti, rodos, ir paprastus dalykus, pavyzdžiui, gatve einančius žmones. Tačiau mes vis bandėme pabėgti nuo priežiūros ir įamžinti kasdienį gyvenimą. Ir visada iškildavo tas pats klausimas, kaip reikės grįžti atgal. Tik Vitaly buvo įsitikinęs, kad mus visada kas nors parveš su taksi.
Kaip baigėsi nesankcionuota ekskursija?
Aleksandra: Esmė ta, kad jie niekada nesakė, kad negalima išeiti iš viešbučio. Jie sako, kad mieste nesaugu ir kad Šiaurės Korėjoje reikalinga priežiūra. Jie sako, kad yra mūsų draugai. Jei kartais pavykdavo ištrūkti be priežiūros, tai grįžus visada laukdavo, bet praleisdavo nieko nesakę. Tačiau visada akylai stebėdavo, o išėjus iš viešbučio visada atsirasdavo lydintysis asmuo.
Kai kalbėdavome apie korteles, kuriose įrašoma medžiaga, Vitaly klausdavo: „ar jau išskalbei kojines?“, o mes: „ne, dabar kaip tik pradėsime“. „O dar turite švarių kojinių?“, tai yra tuščių kortelių, „ne, reikės skalbti naudojant miltelius“.
Ar įmanomos kokios nors sankcijos žmonėms, kurie buvo filmuojami?
Simone: Aišku, kad nė vienas kūrybinės grupės narys nebegalės patekti į Šiaurės Korėją. Tuo tarpu dėl Zin-mi, kai Šiaurės Korėjos tonas sušvelnėjo, jie pradėjo rašyti gražius laiškus V. Mansky. Juose buvo minima, kad Zin-mi labai gražiai prisimena bendravimą su režisieriumi ir netgi jo ilgisi, norėtų dar kartą su juo susitikti bei laukia jo sugrįžtant. Tačiau, kaip yra iš tiesų, aš nežinau.
Kai buvo pildomos paraiškos filmuoti Šiaurės Korėjoje, kokius tikslus nurodė V. Mansky?
Simone: Kadangi V. Mansky niekada nebuvo Šiaurės Korėjoje, ir kaip patyręs dokumentinių filmų kūrėjas ir režisierius, jis norėjo užfiksuoti kiek įmanoma autentiškesnę realybę, šeimos arba mažos mergaitės bendravimą su tėvais. Jam buvo svarbu parodyti, kaip bendrauja šeimos tokiame režime.
Jūs ten buvote 4 savaites. Ar per tą laiką buvo laimingų akimirkų?
Aleksandra: Ne. Buvo labai sunku psichologiškai, nes visada buvome sekami. Nuėjęs į kambarį, žinojai, kad yra klausomasi. Todėl niekada negalėjai būti atviras, pasikalbėti su kitais ar tiesiog būti savimi. Buvo tam tikra paranoja. Dėl to net buvo sugalvotos koduotės. Ypač tai buvo reikalinga, kai reikėjo perrašyti filmuotą medžiagą. Kai kalbėdavome apie korteles, kuriose įrašoma medžiaga, Vitaly klausdavo: „ar jau išskalbei kojines?“, o mes: „ne, dabar kaip tik pradėsime“. „O dar turite švarių kojinių?“, tai yra tuščių kortelių, „ne, reikės skalbti naudojant miltelius“.
Šiaurės Korėja kopijuoja SSRS 1950-aisias.
Viską įrašinėjau dviem kopijomis. Negalėjau įgarsinti to, kokia medžiaga yra įrašoma į laikmenas, todėl užsirašinėdavau ant lapelių. Viską nešiodavausi kišenėse su savimi, kad nieko nepaimtų iš viešbučio kambario. Lapelius sudegindavau naktį rūkydama.
Ar matėte korėjiečius besišypsančius ir laimingus?
Aleksandra: Azijoje apskritai nėra priimtina atvirai demonstruoti emocijų. Mes visokiais būdais bandėme pralinksminti korėjiečius. Tačiau, kai Vitaly paprašė asistento Michailo prieiti prie lifto ir pafilmuoti kitus žmones, užfiksuoti situacijas, Zin-mi, kuri atrodė nuoširdi, nubėgo prie grupės vado ir išdavė Michailą.
Dar įstrigo nuolatinis nuovargis, tvyrantis tarp Šiaurės Korėjos žmonių. Atrodo, kad jie dirba visą parą, o miega fabrike ar net mokykloje.
Ar Šiaurės Korėjoje įmanomos permainos?
Aleksandra: Tai, kas vyksta šiandien Šiaurės Korėjoje, yra Sovietų Sąjungos įtaka. Šiaurės Korėja kopijuoja SSRS 1950-aisias. Sovietų Sąjunga padovanojo Šiaurės Korėjai atominį ginklą bei pasirūpino, kad ten nebūtų įmanoma patekti. Todėl pasikeitimai yra neįmanomi. Tik Rusijos požiūris į šią šalį gali pakeisti esančią situaciją. Tačiau įvykiai Ukrainoje rodo, kad Rusija ritasi atgal į Sovietų Sąjungą.
