Neseniai pasirodė jam atminti skirta dvidešimt devynių pokalbių knyga „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“. Tai – ne tik vieno žmogaus biografija, tačiau ir kartos, praėjusio laiko ir kartu – šiuolaikino lietuvių kino istorija.
Apie knygą kalbamės su jos sumanytoja, sudarytoja, pokalbių autore, Audriaus bičiule ir kolege kino režisiere Giedre Beinoriūte, drauge su operatoriumu sukūrusia filmus „Gyveno senelis ir bobutė“, „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“, „Balkonas“, „Pokalbiai rimtomis temomis“,„Kvėpavimas į marmurą“.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą apie kino operatorių Audrių Kemežį?
– Viskas prasidėjo nuo Kemežio istorijų, pasakotų ne tik jo paties, bet ir kitų – apie jį. Kino lauke jos sklandė nuo tada, kai Audrius pradėjo dirbti. Su tomis istorijomis – smagiomis, netikėtomis, beprotiškomis – jis man visad asocijavosi. Ne kartą esu pagalvojusi, kad kada nors mūsų senatvėje tas istorijas būtinai reikės užrašyti. Susiklostė taip, kaip susiklostė.
Audriaus gedulingus pietus prisimenu kaip vakarėlį, kur visi nesustodami pasakojo istorijas, o aš bėgiojau nuo vienos grupelės prie kitos, kad kuo daugiau jų išgirsčiau. Berods tada pusiau garsiai ir pasižadėjau visas jas kokia nors forma užfiksuoti.
Su tomis istorijomis – smagiomis, netikėtomis, beprotiškomis – A.Kemežys man visad asocijavosi.
Maniau, kad viską surinksiu, užrašysiu ir pasidalinsiu draugų rate. Bet bėgant laikui ėmė atrodyti, kad tos istorijos patikti gali ir tiems, kurie Audriaus visai nepažinojo.
– Kaip vyko medžiagos rinkimo, rašymo procesas, kokią viziją turėjote?
– Visas procesas nuo pirmųjų susitikimų iki atspausdintos knygos užtruko kiek daugiau nei trejus metus. Įsivaizdavau Audriaus gyvenimą kaip tam tikrą laiko juostą ir ieškojau pašnekovų, kurie padėtų man atskleisti vieną ar kitą jo gyvenimo laikotarpį, epizodą. Nuo pat jo vaikystės, lankyto fotografijos būrelio iki filmų, kuriuose jis dirbo. Nuo artimųjų, mokytojų, bendramokslių, bendradarbių iki režisierių, o vėliau – ir paties Audriaus mokinių.
Atrinkti žmones pokalbiams nebuvo sunku – visi esame kolegos, draugai, žinojau, su kuo ir kada jis dirbo ir kaip jiems sekėsi bendrauti. Kažkas patardavo, su kuo dar galėčiau pasikalbėti – taip po truputį plėtėsi kalbinamų žmonių ratas. Ir nors ne visi pokalbiai pateko į knygą, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų sutikęs pasikalbėti.
Po to sekė ilgas šifravimo, redagavimo procesas, vizualinių knygos sprendimų paieška – tai atėmė nemažai laiko.
– Ką Jums suteikė pokalbiai su kolegomis? Ar tikėjotės visko, ką išgirdote?
– Susitikimai su kolegomis buvo įdomūs ir smagūs. Esu tikra, kad tie pokalbiai mums palengvino ir gedėjimo procesą. Daug pasakojimų aš jau žinojau ir jų tikėjausi, bet buvo ir netikėtų atradimų.
Kartu besikalbant po truputį keitėsi ir supratimas, apie ką bus, kaip atrodys knyga – ji tapo ne tik apie Audrių, bet ir apie pačius pasakotojus ir apskritai apie kiną, ir apie netolimą istoriją.
– O kas buvo tie netikėti atradimai?
– Pasikviečiau pasikalbėti jauną operatorių Vytautą Pluką, žinojau, kad jis ne viename filme dirbo Audriaus asistentu, ir tiek. Tačiau visiškai nesitikėjau, kad jis taip detaliai prisimins ir atpasakos Audriaus paskaitas apie dokumentiką, išklausytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Audrius kaip dėstytojas tikrai mažai kam pažįstamas.
Tos istorijos apibūdina ne tik Audrių, kaip asmenybę, bet ir itin tiksliai charakterizuoja laikmetį.
Taip pat visiškai nežinojau ko laukti iš susitikimo su Povilu Veteriu, fotografijos būrelio, kurį būdamas paaugliu Birštone lankė Kemežys, vadovu. O pasirodė, kad Povilas ne tik nuostabus būrelio vadovas, bet dar ir puikus pasakotojas. „Susitikti“ Kemežį paauglystėje tikrai buvo labai įdomu.
Ir tos istorijos apibūdina ne tik Audrių, kaip asmenybę, bet ir itin tiksliai charakterizuoja laikmetį. Pavyzdžiui kad ir sakinys iš pasakojimo apie tarybiniais laikais rengtą mokinių fotografijų parodą: „Mes niekur negavome stiklų [fotografijų rėminimui], tai vaikai privogė statybose“. Šiandien tai nebeįsivaizduojama!
– Ar, besiklausant kitų istorijų, pasikeitė Jūsų pačios pažinoto Audriaus portretas?
– Nesakyčiau, kad pasikeitė. Tačiau jis dar labiau išsiskleidė, užsipildė. Nustebino pasakojimai apie ypatingą jo santykį su vaikais – savais ir svetimais. Pajutau daug bendrumų. Niekada anksčiau apie tai negalvojau.
– Knygą gausiai iliustravote nuotraukomis. Kaip sekėsi atsirinkti, kas svarbu, ir kokią funkciją norėjote joms suteikti?
– Nuotraukas rinkau „atsiųsk man viską, ką turi“ principu. Atsirinkti iš jų tikrai buvo sudėtinga – skaičius vis viršydavo tai, ką galime įdėti į knygą. Rinkdama jas norėjau šiek tiek džiazo – kad tekstas ir vaizdas tarsi grotų vieną kūrinį, bet tai vienas, tai kitas išeitų į pirmą planą. Kad tai nebūtų tik iliustracija, ar nesijausčiau įpareigota būtinai įdėti pašnekovo portretą.
Kai kur nuotraukos pratęsia pasakojimą, kai kur – papildo ar papasakoja ką nors naujo. O kartais tiesiog norisi parodyti kadrą, kuris man pačiai labai gražus.
Kai kur nuotraukos pratęsia pasakojimą, kai kur – papildo ar papasakoja ką nors naujo. O kartais tiesiog norisi parodyti kadrą, kuris man pačiai labai gražus. Kaip, pavyzdžiui, diskotekos scena Kristijono Vildžiūno „Senekos dienoje“.
– Knygoje netrūksta ir intymių, asmeniškų akimirkų, tai – Kemežio žmonos prisiminimai, jo Ramunei Rakauskaitei rašyti laiškai. Kaip manote, kodėl žmonės sutiko tuo dalintis? Ir ar buvo riba, kurios nenorėjote peržengti?
– Riba buvo. Mirties, ligos temą stengėmės palikti punktyrišką ir fokusuotis į gyvenimą.
O kodėl žmonės dalinosi asmeniškais prisiminimais? Audriaus žmona Galia sakė, kad jai svarbu, kad ši istorija liktų užrašyta jų vaikams. Manau, visi norėjo daugmaž to paties – kad tos istorijos – papasakotos Audriaus ir pasakotos apie jį – išliktų.
– Knygos autorius visada gali „režisuoti“ savo rašomą knygą formuodamas jos turinį. Jūsų knyga – ne tik Kemežio biografija. Ji fiksuoja laiką, kartos istoriją, jų asmeninius prisiminimus. Kodėl nusprendėte pasirinkti tokį formatą?
– Rinkau tai, kas man pačiai buvo labai įdomu. Kalbantis su pašnekovais prieš akis atsivėrė ne tik Kemežio istorija, bet ir tai, kokiame laike ir kokiomis sąlygomis visa tai vyko. Kai su buvusiais bendramoksliais pradėjome kalbėtis apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, man turbūt pirmą kartą prieš akis atsivėrė visas neįtikėtinas chaosas, kuris tuo metu vyko. Dabar pati ten dėstau, todėl palyginti nesunku. Tačiau tuo metu ta netvarka mums atrodė natūrali – net nežinojome, kad kažkas galėtų būti kitaip. Kai pažiūri į tai iš šono – supranti, kad reikia viską užrašyti tam, kad galėtum matyti progresą ir pokytį.
Visi norėjo daugmaž to paties – kad tos istorijos – papasakotos Audriaus ir pasakotos apie jį – išliktų.
Smagu buvo lyginti ir paties buvusio dėstytojo, operatoriaus Jono Griciaus prisiminimus, ir suprasti, kaip viskas kartojasi. Kai jis mokėsi VGIK‘e – ten nebuvo technikos, trūko dėstytojų, žinančių, kaip perteikti savo žinias. Kai jo paties studentai atėjo mokytis į LMTA – ir vėl nebuvo nei technikos, nei dėstytojų.
Man svarbus pasirodė ir pasakojimuose apčiuopiamas laiko kontekstas – kad ir tai, jog kažkada įmanoma buvo nueiti į ŠMC ir per parodos projektorių, atjungus „menus“, pažiūrėti „Byvį ir Tešlagalvį“ (kol apsauga nepastebėjo). Tai – laiką atspindinčios detalės, kurios vertos būti papasakotomis.
– Kaip atsirado knygos pavadinimas – „Akimirksnis spalvoms suderinti“?
– Jį pasiūlė Vanda Juknaitė. Turėjau kelias versijas, bet niekas netiko, nelipo. Pasidalinau tuo su Vanda, papasakojau, apie ką knyga. Ir, nors ji jos net nebuvo skaičiusi, po kelių dienų man parašė žinutę su knygos pavadinimu.
Man patiko, kad jis skamba kaip mažas eilėraštis, kad jame telpa viskas – ir žmogaus gyvenimo trapumas, ir užuomina į profesiją, ir tas spalvų suderinimas – tarsi bandymas harmonizuoti nebūtinai filmą, gal gyvenimą, gal patį save. Perskaičiau Vandos žinutę ir daugiau prie to klausimo nebegrįžau.
Knygos pavadinimas skamba kaip mažas eilėraštis, kad jame telpa viskas – ir žmogaus gyvenimo trapumas, ir užuomina į profesiją, ir tas spalvų suderinimas...
Šį pavadinimą nėra lengva įsiminti ar net ištarti, bet galbūt būtent tuo jis man ir patiko – nėra patogus, bet kartu labai gražus.
– Neretai operatoriaus vaidmuo kine suprantamas gana ribotai – kad tai yra žmogus su kamera, įgyvendinantis režisieriaus viziją. Kas Jums yra operatorius?
– Labai tikiuosi, kad mano knyga prisidės prie tokio įsivaizdavimo pakeitimo. Kai skaitai Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Giedrės Žickytės, kitų pasakojimus – supranti, kad už jų filmų stovi vienas labai svarbus žmogus – operatorius. Aš savo kiną, savo profesinę raidą taip pat sieju su Audriumi. Ir tai ne tik kameros darbas, estetika, šviesos pastatymas, spalvų korekcijos ar gebėjimas filmuoti taip, kad gerai montuotųsi. Tai – visų pirma klausimų kėlimas. Kodėl? Ką mes filmuojam? Apie ką? Kam?
Galų gale operatorius Audriaus asmenyje man visada buvo tas, į kurio petį tiesiogine ir perkeltine prasme tu gali bet kada atsiremti. Audriaus netektis man reiškė didelės ir svarbios kūrybinio potencialo dalies praradimą. Jaučiu, kad taip buvo ne man vienai.
– Nuo ko prasidėjo ir kaip klostėsi jūsų abiejų bendradarbiavimas?
– Susidraugavome dar studijų metais, vėliau kartu dirbome prie kitų režisierių filmų – Šarūno Barto ir Arūno Matelio. Barto filmas „Septyni nematomi žmonės“ buvo filmuojamas ekspedicijoje Kryme. Ekspedicija – visada ypatingos sąlygos, kartu praleidžiama nepaprastai daug laiko: kartu dirbama, valgoma, leidžiamas laisvalaikis, todėl visi ten buvę grupės nariai „susiklijavome“. Kurį laiką ekspedicijoje dirbau Audriaus asistente, mokiausi valyti filtrus, keisti objektyvus, buvo smagu.
Po to Audrius mane pasiūlė Arūnui Mateliui į asistentes, kai šis ruošėsi filmuoti filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ vaikų onkologinėje ligoninėje. Filmavimai tokioje ligoninėje – vėl iššūkis: nežinai kaip elgtis, kyla daug įvairių ne pačių lengviausių jausmų. Kartais Arūnas mus palikdavo ligoninėje vienus. Gal jis buvo kažkur išvykęs, pasakė: „jei pamatysite ką įdomaus – pafilmuokite“. Ir netikėtai gydytojai mums pasiūlė užeiti į operacinę, mes ir užėjome, ir pafilmavome. Po to nuo Arūno gavome pylos – buvo rimtas pokalbis apie etiką, apie tai, ką galima filmuoti ir ko negalima. Buvo gera pamoka. Tokios patirtys suartina.
Susidraugavome dar studijų metais, vėliau kartu dirbome prie kitų režisierių filmų – Šarūno Barto ir Arūno Matelio.
Tik baigę filmuoti pas Matelį, išvažiavome atgal į Krymą filmuoti pirmo mūsų bendro dokumentinio filmo „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ apie Vulkanovkos kaimą, kuriame vyko jau minėti Barto filmavimai. Tokia pradžia.
Nebuvo taip, kad viskas, ką jis nufilmuoja – genialu. Ne. Kartu susėdę vakarais mes žiūrėdavome nufilmuotą medžiagą, ją analizuodavome, nuspręsdavome, ką reikia perfilmuoti, sutardavome, kas pavyko, ir kas – ne. Kartu mokėmės. Nors tikrai yra buvę visko. Pamenu, kad po „Balkono“ sakiau sau, jog su Kemežiu daugiau tikrai nebedirbsiu. O prieš „Kvėpavimą į marmurą“ – kad be Kemežio šito filmo nenufilmuosiu.
– Kodėl?
– „Balkone“ tas jo chaotiškumas ar spontaniškumas... Jis tave gali išvesti iš proto. Dokumentikoje tinka, nes tai – improvizacija, jis gali greit prisitaikyti, čia pat vietoje kažką sugalvoti. O vaidybiniame kine – visai ne. Tu suplanuoji iš anksto, nuo tavęs priklauso visa grupė, o jis staiga scenoje, kuri turėjo būti filmuojama nuo stovo, ima ir pakloja bėgius. Tai reiškia, kad filmavimai užtruks valanda ilgiau, ir mes tiesiog netilpsime į pamainą. Bet praeina laiko, ir vėl galvoji, kad kaip gi tu dabar be Kemežio... Normali santykių dinamika.
– Nebuvo keista, kai iš asistentės tapote Audriaus režisiere?
– Ne. Kai dirbau jo asistente, nesijaučiau, kad būčiau ant žemesnio laiptelio. Niekas nepasikeitė ir kai tapau režisiere, laiptelių mūsų santykyje neatsirado. Be to, net jei ir būčiau norėjusi pavaizduoti viršesnę, nebuvo tam sąlygų: Audrius visada buvo labiau patyręs už mane. Operatorius nuolat dirba kine, per metus jis užbaigia ne vieną projektą, kai režisierius geriausiu atveju per dvejus – penkerius (kartais ir daugiau) metus sukuria vieną filmą.
Audriaus ego niekada niekam netrukdė, jis nenorėjo būti svarbesnis už kitus ar kad jo žodis būtų paskutinis.
Operatorius nuolat kaupia labai įvairią profesinę patirtį, kai režisierius tuo tarpu dažniausiai mato tik savo filmavimo aikštelę ir mokosi iš savo klaidų. Tad tikrai nėra ko „pasikelti“. O ir Audriaus ego niekada niekam netrukdė, jis nenorėjo būti svarbesnis už kitus ar kad jo žodis būtų paskutinis. Svarbu, kad būtų geras filmas.
– Knygoje Arūnas Matelis sako, kad turbūt neatpažintų Kemežio kadrų – toks skirtingas jis buvo. Giedrė Žickytė teigia, kad Audriaus darbas jai būtų atpažįstamas. Kurioje pusėje esate Jūs?
– Aš – labiau su Mateliu. Sutinku, kad Audrius galėjo būti labai įvairus. Nors paprieštarausiu pati sau – žiūrėjau Tomo Vengrio „Gimtinę“ ir galvojau – „čia – Audriaus kadrai“. Tad svarstyklės išsilygina.
– Pokalbyje Jonas Gricius mini, kad Audrius gebėjo pripažinti savo klaidas ir sau buvo labai reiklus. O kitiems?
– Taip. Labai labai. Anekdotais virtę jo pasisakymai po filmų: Stoniui po „Ūkų ūkų“ premjeros pasakė: „reikia pripažinti, kad filmas nepavyko“; po „Pokalbių rimtomis temomis“ – „filme yra vienas geras kadras“. Mokiniai pasakoja, kad pagirdamas kokį kadrą vartodavo žodį „pasisekė“, o ne, pavyzdžiui, „gerai nufilmavai“.
Žinoma, iš šono gali pasirodyti grubu, bet reikia išgirsti intonaciją, su kuria tai sakoma. Mokiniai ir toliau nešdavo jam savo filmuotą medžiagą, o režisieriai ir toliau filmavo su juo filmus.
– O, atmetus filmus, prie kurių jis dirbo, koks yra Kemežio palikimas?
– Nežinau. Jo vaikai, jo mokiniai. Operatorius Vytautas Plukas minėjo, kad iki šiol naudojasi Kemežio patarimais, kaip nufilmuoti gerą panoramą. Kolegos pasakoja, kad ir dabar mintyse kartais kreipiasi į Audrių patarimo moraliniais ar kitais klausimais. Tokio palikimo nepačiupinėsi, bet jis neabejotinai yra.
– Filmuodamas „Kvėpavimą į marmurą“ Kemežys Jums pasakė, kad tai bus jūsų kartos filmas. Kodėl ir kas yra ta karta?
– Tiesą sakant – aš taip ir neišsiaiškinau, ką jis turėjo galvoje. Bet turbūt mums norėjosi turėti kažkokį savo identitetą. Buvome pusiau savamokslių karta. Labai skiriamės nuo dabartinės kartos, kuri LMTA baigia būdami pakankamai profesionaliais.
Mes visi buvome šiek tiek savamoksliai dėl praktikos nebuvimo, technikos stokos, chaotiškos studijų programos.
Mes visi buvome šiek tiek savamoksliai dėl praktikos nebuvimo, technikos stokos, chaotiškos studijų programos. Savamoksliai ir idealistai, studijavę pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje, per ekonominę blokadą, laiku, kai užsidarinėjo kino teatrai, kai griuvo kino gamybos sistema, kai Lietuvoje per metus buvo sukuriamas maždaug vienas vaidybinis filmas. Turėjai būti tikrai užsidegęs, kad liktum šiame lauke, kuris, atrodė, neturi didelių perspektyvų.
– Ar matote kartų skirtumus lyginant su tais, kurie į kiną dirbti atėjo vėliau už Jus?
– Taip, tikrai matau. Net ir mūsų kino sąvokos buvo iš rusiškos terpės, jaunosios kartos – amerikietiškos. Pavyzdžiui, kai kūriau pirmą savo vaidybinį filmą, jame dirbo „antrasis režisierius“, o dabar ši pareigybė vadinasi „pirmukas“ – pirmas režisieriaus asistentas. Mes montažinį pjūvį buvom išmokę vadinti „sklejke“, o jaunoji karta – „cutu“. Kartais gali ir nesusikalbėti. Bet nieko – dažniausiai grupės yra mišrios ir vieni kitus sėkmingai papildome.
– Tarp lietuvių operatorių jau netrūksta ir naujos kartos atstovų. Kas jie tokie ir kaip Jūs juos matote?
– Yra nepaprastai gerų ir įdomių jaunų operatorių. Galėčiau išskirti net ne vieną jų kartą. Knygoje kalba Eitvydas Doškus – jis pastaruoju metu daug filmuoja su Šarūnu Bartu, man labai patinka jo darbai.
Tai pačiai kartai priklauso Narvydas Naujalis, šiuo metu įsimintinai nufilmavęs ne vieną ilgametražį filmą – „Bėgikę“, „Izaoką“. Po to yra ir šiek tiek jaunesnės kartos atstovas Vytautas Katkus, jis pats dar ir režisuoja, kaip ir jo kurso draugas Laurynas Bareiša, pernai pelnęs Venecijos „Liūtą“.
Kolegos pasakoja, kad ir dabar mintyse kartais kreipiasi į Audrių patarimo moraliniais ar kitais klausimais.
Aš be galo mėgstu Katkaus filmuotą „Animus Animalis“ (rež. Aistė Žegulytė, 2018). Man atrodo, kad šiame filme operatoriaus vaidmuo – visiškai lygiavertis režisierės vaidmeniui. Jie kartu kuria kino magiją. Ir, jei kalbėsime apie atpažinimą – atrodo, kad Vytautą iš jo ekrane sukuriamos magijos aš tikrai galėčiau atpažinti.
Iš to paties kurso yra jau minėtas Vytautas Plukas, neseniai pasirodė du pakankamai skirtingi jo filmuoti filmai – vaidybinis „Žmonės, kuriuos pažįstam“ ir dokumentinis „Švelnūs kariai“.
Po to yra dar jaunesnė karta. Yra Linas Žiūra, kurio darbų kol kas esame mate pakankamai nedaug, kažkada pasirodys jo filmas su Nerijumi Mileriumi, tačiau jo studijų metų darbai pasižymi tuo, kad operatoriaus darbas kuria pridėtinę vertę pasakojimui.
O šiemet operatorių bakalauro studijas baigia pati jauniausia karta. Galima ateiti pasižiūrėti jų diplominių darbų gegužės 26 – 27 dienomis. Manau, pažiūrėti bus į ką.
Knygos „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“ pristatymas vyks kino ir medijų erdvėje „Planeta“ gegužės 13 d. 18 val.