Pirma mintis – tai gerai padarytas filmas. Kaip dabar mėgstama sakyti, sukaltas. O tai jau amato ir meistrystės teritorija, po kurią Žickytė vaikšto ne pirmame savo filme, bet tik naujausiame ta meistrystė, mano galva, tokia neabejotinai ryški.
Į šį sukaltas telpa daug aspektų. Režisierė filmui suteikia aiškią struktūrą ir ją išpildo, o tą ne visada galima pastebėti kituose lietuvių (dokumentiniuose) filmuose. Ji moka pasakoti. Ne tik istoriją išdėstyti taip, kad ją būtų lengva sekti, bet ir sudominti, išlaikyti dėmesį, intriguoti. Nors naujame filme intrigos siūlai vietomis itin ploni, bet jie laiko medžiagą ir neleidžia jai išdrikti.
Režisierė šiuo filmu užkabino šį tą daugiau nei tiesiog pasididžiavimą lietuvišku kinu.
Kai sakome sukaltas, įsivaizduojame, kad kūrinys yra tobulas, bet praradęs dvasią, šaltas, tačiau „Šuolį“ iš to gelbėja herojus Simas Kudirka, kuris net ir praėjus penkiasdešimčiai metų po lemtingo įvykio, kai peršoko iš sovietinio laivo į amerikiečių katerį, pasiprašė politinio prieglobsčio ir užkūrė tarptautinį skandalą, išsaugojo tą nevaržomą vidinę laisvę ir lengvumą, persiduodančius ir į ekraną.
Kai po premjeros svečiai pakilo nuo kėdžių ir kelias minutes plodami skandavo „Simai, Simai!“, buvo justi, kad režisierė šiuo filmu užkabino šį tą daugiau nei tiesiog pasididžiavimą lietuvišku kinu. Kad mums ji sugrąžino primirštą, o daliai galbūt visai negirdėtą herojų, filme tapusį kone pačios Lietuvos, kurią per visą istoriją vėtė ir mėtė dvi galingiausios pasaulio valstybės, personifikacija. Tai akivaizdi paralelė, kurią tikrai įžvelgs (įžvelgė) ir Prezidentas, ir studentas.
Bet ką aš čia – kol kas kalbu tik apie kažkokias struktūras, kurios daliai žiūrovų nei įdomios, nei svarbios. Į kiną jie eina išgyventi jaudinančių istorijų ir patirti emocijų. „Šuolyje“ jų netrūksta. Nors Žickytė jokiais titrais ar užsklandomis konkrečiai neišskiria, tačiau filmas tarsi skyla į tris dalis su savomis nuotaikomis ir temomis.
Pirmoji – beveik detektyvas. Simas Kudirka jau šiomis dienomis grįžta į JAV laivą „Vigilant“ ir žingsnis po žingsnio pakartoja „šuolio dieną“. Jis vaikšto po denį, lipa geležiniais laiptais, užeina į kajutes ir bando iki smulkiausių detalių atsiminti, kas įvyko. Čia netrūksta intrigos ir beveik trileriškos dinamikos, tačiau įdomiausia išgirsti, kaip Kudirkos pasakojama versija skiriasi nuo amerikiečių jūreivių prisiminimų. Štai čia ir pradeda ryškėti svarbi filmo ištarmė – ką gali laisve karščiuojančio žmogaus (Tautos) sąmonė. O gali, kaip parodė istorija (Istorija), išties daug.
„Šuolis“ kalba ne tik apie praeities įvykius, tačiau prasmingai kreipiasi ir į šiandieną.
Antroji dalis – tai pasakojimas apie kovas už Simo Kudirkos išlaisvinimą, kur svarbiausią vaidmenį suvaidino ne politikai, kuriems, kaip rodoma filme, „Kudirkos klausimas“ tebuvo tik įrankis siekti postų, bet paprasti žmonės. Šiuo atveju – išeiviai iš Europos, daugiausia moterys, kurios užplūdo gatves, protestavo, nepasidavė ir galiausiai pasiekė savo net kai atrodė, jog viskas jau prarasta. Kartu šioje dalyje nuskamba ir žmogaus (pabėgėlių) teisių tema, kaip niekad aktuali ir Lietuvai. Taigi „Šuolis“ kalba ne tik apie praeities įvykius, tačiau prasmingai kreipiasi ir į šiandieną, kviečia svarstyti, kas per kelis dešimtmečius pasikeitė (jei pasikeitė) žmogaus teisių srityje bei apskritai didžiosios politikos požiūryje į paprastus žmones. O pasikeitė, panašu, mažai kas.
Ir galiausiai trečioji dalis – istorija apie amerikietišką svajonę ir jos žlugimą. Tiek pat juokinga ir komiška, kiek ir karčiai liūdna. Svajojęs apie Ameriką ir galiausiai į ją atkeliavęs, net sulaukęs apie save televizinio filmo, kur jį suvaidino pats Alanas Arkinas, Simas Kudirka galiausiai supranta, kad čia mažai kam įdomūs jo išgyvenimai lageryje ar prisiminimai apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje, dar prieš didįjį šuolį. Amerikiečiams jis – tik į svajonių šalį patekęs ir jos malonumais besidžiaugiantis personažas iš Rytų, kurio neeilinė „šuolio į laisvę“ istorija labai tinka pramoginėms televizijos laidoms. Lyg koks patvirtinimas, kad JAV išpildo pažemintųjų ir nuskriaustųjų svajones.
Todėl „Šuolis“ man tapo ne tik pasakojimu apie mažo žmogaus didelį laisvės troškimą, bet ir apie Vakarus bei Rytus plačiąja prasme. Kaip Vakarai matė ir tebemato Rytus, kaip Rytai suvokė ir tebesuvokia Vakarus? Kokius mitus apie vienas kitą kūrė (kuria)? Kokie įvaizdžiai kultūroje ir mūsų sąmonėje apie šias dvi opozicijas bei kažkur tarp jų įsispraudusią Lietuvą vis dar cirkuliuoja?
Po premjeros galvodamas ir bandydamas sau atsakyti į klausimą, kodėl auditorija su tokiu pakylėtumu ir net patriotiniu užsidegimu kalba (rašo) apie „Šuolį“ ir net vadina jį šedevru, supratau, kad taip yra dėl to, jog filmas būtent ir laikosi ant mūsų kolektyvinėje atmintyje įsitvirtinusių mitų bei įvaizdžių, tapusių beveik tautos savastimi. Apie drąsų lietuvį. Apie Ameriką kaip svajonių šalį ir čia pat apie Ameriką kaip bedvasio kapitalizmo kraštą. Apie kuklų lietuvį svetimoje šalyje. Apie nepriteklių (Rytai) ir perteklių (Vakarai). Apie ramaus ežero ilgesį po audringų gyvenimo vandenynų. Ir, žinoma, apie jaudinantį sugrįžimą į gimtąjį kraštą. Kiek panašaus pobūdžio istorijų su variacijomis girdėjome iš savo senelių, skaitėme egzodo (ir ne tik) literatūroje, radome išeivių atsiminimuose ir dienoraščiuose?
Taigi nors savo forma „Šuolis“ ir seka amerikiečių dokumentikos tradicija (archyvai, kalbančios galvos, labai aiškūs dramaturginiai lūžiai, saspensas) ir atrodo kone standartas, kokį šiandien galime išvysti kad ir įsijungę netflixo dokumentikos skiltį, savo turiniu yra absoliučiai lietuviškas kūrinys. Būtent todėl jis tiesiog negali žiūrovams nepatikti. Kitu atveju, žiūrėk, dar būsi apšauktas mažų mažiausiai nepatriotu.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
