Davidas Gordonas Greenas tiek savo filme „Helovine“ (2018), tiek naujajame „Helovinas žudo“ net neketina slėpti, kad seka Johno Carpenterio „Helovino“ (1978) pėdomis. Meilė ir susižavėjimas klasika tapusiu slasheriu čia skleidžiasi tiek stilistiškai (nuo pradžios titrų iki muzikinio takelio), tiek siužetiškai.
Pradžioje esame nukeliami į 1978-ųjų Helovino šventę Hadonfildo miestelyje ir mums pirmiausiai netiesiogiai, o pabaigoje jau ir labai konkrečiai, paaiškinama, kaip čia taip nutiko, kad tą lemtingą naktį Maiklas Majersas nebuvo nužudytas ir dar kelis dešimtmečius įvairiais – perdirbinių ir tęsinių – pavidalais atgimdavo ir terorizuodavo vargšus miestelio gyventojus ir žiūrovus šiapus ekranų.
Režisieriaus mezgamas ryšys su Carpenterio filmu atrodo iš vienos pusės gražus ir visai prasmingas, nes leidžia pasinerti į prisiminimus ir iš naujo išgyventi ar bent jau tikėtis, kad išgyvensi tai, ką išgyvenai žiūrėdamas pirmąjį „Heloviną“, o iš kitos pusės – kiek įžūlus ir netgi savižudiškas, nes, kaip sakė dar Heraklitas, tame pačiame Helovine dukart nesudalyvausi. Sakė, aišku, ne taip, bet mintį supratot.
Ar šis įžangoje nuskambėjęs savotiškas pažadas yra ištesiamas, priklauso nuo kiekvieno žiūrovo lūkesčių ir, žinoma, kino bagažo. Režisierių išties galima pagirti už tai, kad grįžo prie vieno iš slasherių bruožų, kuris per šitiek subžanro evoliucijos metų buvo kiek primirštas, t.y. būti ne tik žiauriu ir kruvinu, bet ir juokingu, tam tikra prasme ir tam tikru lygiu – truputį nesąmone.
Todėl jeigu žiūrėdamas „Helovinas žudo“ ieškosi logikos ar visa ko pagrindimo priežastiniais ryšiais, beliks tik ištarti tai, ką šalia manęs sėdėjęs vaikinas nuoširdžiai pasipiktinęs konstatavo savo merginai po seanso: tai buvo blogiausias filmas, kokį esu matęs.
Tačiau jeigu žinai ir supranti, kad daugelis slasherių veikėjų ekrane pasirodo tik tam, kad po kelių minučių būtų kuo išraiškingiau nužudyti, žiūrėk, galbūt net pajusi morale ir žmogiškumu neatskiestą, grynai estetinį malonumą, stebėdamas, kaip Maiklas Majersas geležiniu strypu įveikia brigadą ugniagesių ar suvaro nykščius į veikėjo akiduobes.
Įdomus ir režisieriaus sprendimas į vieną krūvą surinkti plejadą aktorių, kurie pasirodė ne tik įvairiose franšizės dalyse, bet dalis vaidino ir pirmajame Carpenterio „Helovine“. Stebėti, kaip po daugelio metų būtent šie, jau ne pirmos jaunystės aktoriai, o ne kokie nors naujai iškepti Holivudo „jauni glotnūs kūnai“, stoja akistaton su Maiklu Majersu, ne tik jaudina, bet ir sustiprina režisieriaus formuluojamą išvadą: serijinis žudikas jau tapo viso miestelio kolektyvinės sąmonės dalimi ir pačios baimės metafora, taigi ir susigrumti su ja privalo tie, kurie stovėjo prie ištakų.
Būtent miestelis, bendruomenė, o ne „paskutinioji mergina“ Lorė Straud (Jamie Lee Curtis) yra pagrindinis šio tęsinio veikėjas. Pastaroji tik guli ligoninės palatoje su užsiūta skyle pilve (naujasis Greeno filmas prasideda ten, kur baigiasi ankstesnis jo „Helovinas“), vieną kartą dar bando likimą suimti į rankas, bet trūkus chirurginėms siūlėms, grįžta į lovą ir susiklosčiusią situaciją įvertina ne veiksmais, bet žodžiais: Maiklo Majerso žiaurumu neįveiksi. Tai – dar viena svarbi ir finale jau kaip neįveikiama lemtis nuskambanti išvada.
Kai miestelis užspeičia Majersą gatvėje, imasi vykdyti linčo teismą ir, regis, jau visiems laikams serijinis žudikas bus nugalėtas ir sugrįš ramybė, režisierius išmuša tvirtėjantį pagrindą žiūrovams iš po kojų ir sako: nė velnio, blogis yra amžinas. Ir tai atrodo ne tik kaip prielaida rastis tęsiniui, paskutiniajai Greeno „Helovino“ trilogijos daliai, bet ir kvietimas pamąstyti apie Maiklo Majerso blogio ištakas apskritai ir kaip tą blogį įmanoma nukenksminti. Receptas, kaip tą padaryti, nors ir netiesiogiai, tarp eilučių, nuskamba jau ir šioje dalyje, todėl dabar beliks sulaukti, kaip jis bus išpildytas finale.
Tiesa, ne viskas filme „Helovinas žudo“ verta pagyrų. Anaiptol. Vietomis režisierius be reikalo skuba ir pameta ritmą, garso režisierius padaugina muzikos, o spalvų korektorius „pasileidžia plaukus“ su moliūgų oranžinės tonais. Jau nekalbant apie pauzes, o tiksliau, jų nebuvimą ten, kur, atrodytų, labiausiai reikėjo. Juk būtent atokvėpiuose skleidžiasi žiūrovų vaizduotė ir gimsta baimė, be kurių siaubo filmai vargiai gali tokiais vadintis. Žinoma, visa tai gali pasirodyti nereikšmingomis smulkmenomis, bet, kaip nesakė Heraklitas, velnias slypi detalėse.
Gediminas Kukta – kino kritikas. Daugiau autoriaus tekstų skaitykite 15min kultūra.
