Filme pasakojama apie 1823 m. gyvenusį keliautoją ir kailių medžiotoją Hju Glasą (aktorius Leonardo DiCaprio). Vienos ekspedicijos metu jį užpuola lokys ir sužalotas Hju yra priverčiamas savo gyvybę patikėti ekspedicijos draugams.
Vienas iš savanorių likti ir saugoti Hju yra Džonas Fidžeraldas (aktorius Tomas Hardy), tačiau baimės paskatintas jis suvaidina indėnų ataką ir palieka Hju mirti, tuo pačiu atimdamas iš jo viską – ginklus, maistą ir svarbiausia – sūnų. Nepakeliamo skausmo ir sielvarto vedamas Hju Glasas pasiryžta atkeršyti, tik dar nesuvokia, kokia sunki ir negailestinga kelionė jo laukia.
„Hju Glaso legenda“ nėra šiltus ir jaukius jausmus sukeliantis kūrinys. Tai negailestingas, žiaurus ir jausmingas filmas, nuo pirmų akimirkų įvedantis mus į 1823 m. realybę, kur vyksta kova tarp žmogiškumo, garbės ir valdžios. Nors filmas pasižymi šiuolaikinėmis ir truputį tarantiniškomis klišėmis (smurtas ir keršto siekimas), tačiau šiuo atveju jos pateiktos teisingai ir įtikinamai. Būtent už tai reikia dėkoti Alejandro Gonzálezui Iñárritu.
Beveik viso filmo metu mūsų pagrindinis personažas Hju susiduria su sudėtingomis situacijos dėl išgyvenimo, ką jau kalbėti apie kvapą gniaužiančią kovą su lokiu. Būtent dėl šios scenos kilo beprotiška teorija, kad Leonardo DiCaprio buvo išprievartautas lokio, kas privertė studiją pateikti viešą atsakymą, jog tai yra netiesa.
Atidėjus juokus į šalį, galime rasti nemažai panašumų tarp šio filmo ir taip žmonių mėgstamų dokumentikos laidų, kaip išgyventi tam tikromis laukinėmis sąlygomis. Didžiausias skirtumas – „Hju Glaso legenda“ atrodo tikroviškai.
Ne mažiau svarbus filmo sėkmei yra kino operatorius Emmanuelis Lubezki, kuris atliko savo darbą puikiai. Didžiausiasjo indėlis šiame filme yra sugebėjimas nufilmuoti juostą be dirbtinės šviesos ir kažkokiu mistiniu būdu naudoti tik natūraliai filmavimo vietoje gautą šviesą.
Jeigu personažo veidą apšviečia tik laužo šviesa, tai galime būti tikri, kad tai ne Holivudo produkcijos magija, o tikrų tikriausia laužo šviesa. Būtent šis kūrybinis sprendimas suteikė filmui dokumentinio realizmo ir pojūčio, kad filmas vyksta tiesiai prieš tave, nes kamera seka kiekvieną personažų žingsnį.
Iñárritu filmai dar neturėjo taip puikiai parinktų aktorių kaip šis filmas. Net ir mažiau žinomi aktoriai atliko savo darbą puikiai. Pavyzdžiu galėtų būti Willis Poulteris, vaidinęs Bridžersą.
Šiuo metu ant Holivudo bangos esantis Domhnallis Gleesonas, suvaidinęs kapitoną Andrių Henrį – sąžiningą ir tikrą lyderį, parodė, kad sugeba puikiai sukurti ir truputį sudėtingesnius vaidmenis.
Tomas Hardy pagaliau lenda lauk iš savo mažai dialogų turinčių vaidmenų ir kabinasi į sunkesnę vaidybos formą. Vaidindamas Džoną Fidžeraldą jis daro viską – pradedant nuo fizinės vaidybos, ką jis sugeba tiesiog puikiai, iki psichologinės, kur aktorius pateikia tam tikrą požiūrį į pasaulį, bet svarbiausia – visa tai prikausto žiūrovą prie ekranų ir priverčia iš visos širdies nekęsti Džono Fidžeraldo.
Kai pirmą kartą pamačiau „Hju Glaso legendos“ pristatomąjį klipą, supratau, kad filmas eis iki „Oskarų“ kaip geriausias metų filmas, kartu su savimi pasiimdamas ir Leo į eilinį bandymą iškovoti tą nelemtą statulėlę bei sunaikinti internetinius juokelius apie jį.
Nors internetas juokauja, kad „Oskarą“ laimės lokys, rimtai pagalvojus, šie metai Leonardo DiCaprio yra lemtingi. Jis nepriekaištingai atliko vaidmenį, išėjo iš savo komforto zonos ir padarė viską, kas tenkina Akademijos vertintojų sadistinius poreikius.
Nors apie Akademiją jau dabar sklando skeptiškas rasizmo ir diskriminacijos tvaikas, jis pasijus dar labiau, jeigu šiais metais Leo vėl liks sėdėti su liūdnai besišypsančiu pralaimėtojo veidu. Galbūt tada ir man bus laikas prisijungti prie sąmokslininkų grupės ir pamiršti „Oskarus“ kaip laukiamiausią metų kino renginį.
Apibendrinus, tai dar vienas A.G.Iñárritu ir E.Lubezki šedevras, kuris privers pasijusti sužeistu keliautoju, ieškančiu kelio į prisikėlimą. Filmas ne tik prikausto, bet ir priverčia pajausti pagrindinio personažo vidinį ir išorinį skausmą.
Dėl nepakartojamos vaidybos ir kinematografijos filmas atrodo ypač realistiškas. Nors žmonės burba, kad filmas prikištas tuščių kadrų, kuriuose nieko nevyksta – tik stūkso aukšti kalnai ir tolumoje pėdina Leo, tiems žmonėms reiktų suprasti, kad geriausias metų kino operatorius žino, ką daro, ir išnaudoja visą savo potencialą. „Hju Glaso legenda“ yra šedevras su nuostabia istorija, puikiais aktoriais, gera režisūra ir be galo įspūdinga „cinematic experience“.
