Įdomų pavadinimą turinčiame filme, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka T.Hanksas, pasakojama apie vidutinio amžiaus verslininką Alaną, kuris iš paskutiniųjų stengiasi laikytis už iš po kojų slystančio gyvenimo.
Prarasti namai, žmona, kuri paliko, bankrutavęs verslas. Šios nesėkmės persekioja Alaną net sapnuose. Taigi, prakišti naujos kartos holograminių vaizdo konferencijų programą Saudo Arabijos karaliui tampa pagrindiniu Alano tikslu. Tačiau tik atvykęs į svetimą ir kartu mistišką šalį jis po truputį pradeda suprasti, kur iš tikrųjų turėtų būti sudėti taškai jo gyvenime.
Iš pirmųjų filmo akimirkų galima suprasti, kad tai yra drama ir kad tai bus dar vienas bandymas ekrane parodyti žmogaus savęs atradimą.
Iš pirmųjų filmo akimirkų galima suprasti, kad tai yra drama ir kad tai bus dar vienas bandymas ekrane parodyti žmogaus savęs atradimą.
Tačiau viskas pasikeičia, kai filmas po truputį įsivažiuoja ir pristato savo „kablį“. Juokas – tai pirma rimta ir netikėta emocija, kurią patyriau žiūrėdamas šitą filmą. Filmas suteikia žiūrovui humoro, kurį sukurti nėra taip lengva. Tai humoras, iš kurio juokiamės dėl geros vaidybos ir gero scenarijaus. Tokio humoro trūksta šių laikų komedijose. Apskritai nesitikiu kažko įmantraus iš komedijų, tuo labiau nesitikėjau, kad tai surasiu būtent čia.
Veiksmas vyksta į „tabu“ temų sąrašą patekusioje Saudo Arabijoje. Vaizduojama jos kultūra, papročiai ir šalies taisyklės. Nors filmas yra paremtas Dave'o Eggerso romanu, filmo kūrėjai turėjo žinoti, kad būtent šios šalies gyvenimas ir jos atvaizdavimas gali įtraukti filmą į politinių interpretacijų lauką bei priversti daugelį įžvelgti realybės šaržavimą. Atsirado tokių, kurie pritarė filmo piešiamam Saudo Arabijos paveikslui, tačiau buvo tokių, kurie reikalavo visiškai kitokio atvaizdavimo.
Nors filmo pagrindinės mintys šokinėjo įvairiausiomis kryptimis – nuo neištikimybės iki slaptos meilės, atnešdamos šiek tiek vidurio amžiaus krizės dvelksmo – galiausiai visos jos pasirodė esą tuščios, kaip ir tas vis dar statomas karaliaus miestas vidury dykumos.
Nors filmo pagrindinės mintys šokinėjo įvairiausiomis kryptimis – nuo neištikimybės iki slaptos meilės, atnešdamos šiek tiek vidurio amžiaus krizės dvelksmo – galiausiai visos jos pasirodė esą tuščios, kaip ir tas vis dar statomas karaliaus miestas vidury dykumos.
Smagi filmo atmosfera, juokingos akimirkos išties priverčia geriau vertinti filmą. Visgi, to gero humoro filme mažai, jame daugiau lėto bandymo suprasti pagrindinį veikėją ir jo motyvus. Visi tie ilgi pasivaikščiojimai ir dykumos peizažai turėtų reikšti kažką, bet, deja, niekam tai neįdomu.
T.Hanksas iš paskutiniųjų stengiasi kompensuoti visą kūrybinę grupę. Ko gero, to ir reikėtų tikėtis iš žmogaus, kuris savo talentu džiugina ne tik mane, bet ir mano tėvus. Dažnai pagalvoju, ar tokio kalibro aktoriai gali vaidinti bet ką bet kokiomis sąlygomis ir vis tiek atlikti aukščiausio lygio darbą? Panašu, kad taip. Žinodamas, kad neturi gero filmo scenarijaus, bet reikia iš jo išspausti kažką dramatiško ir šiek tiek juokingo, visada gali panaudoti T.Hankso kortą.
Apibendrinus, „Holograma karaliui“ – tai bandymas parodyti problemas, kurios gali ištikti mus visus, tačiau tas darbas atliktas neturint visiško supratimo, kaip tas problemas parodyti įdomiai. Filmas gal ir turi potencialo, tačiau jį užgožia perdėtai gilios mintys ir personažas, kuris nežino, ko nori. Kaip ir pats režisierius.
