Tai – animacinio filmo „Bokštas“, paremto Libane gyvenančių palestiniečių pabėgėlių pasakojimais, siužetas. Jo autorių, Norvegijos režisierių Mats Grorud, jautriai palietė vaikystėje mamos, dirbusios sesele pabėgėlių stovyklose, pasakotos istorijos. Vėliau jis pats studijavo Amerikos universitete Beirute ir dirbo anglų kalbos, animacijos mokytoju pabėgėlių stovykloje. Kaip animacija padeda savitai atskleisti politines, socialines temas ir kuo gyvena europiečiams mažai pažįstamos ir sunkumus išgyvenančios tautos, kalbamės su filmo režisieriumi M. Grorud, besiruošiančiu filmą kitą savaitę pristatyti ir Lietuvoje, BLON animacijos ir videožaidimų festivalyje Klaipėdoje.
Praėjus 17 metų, kai išvykau iš pabėgėlių stovyklos, viską apie bičiulius, jų šeimas prisimenu kaip šiandien ir tie prisiminimai nuolat mane lydi.
– Jūs ilgokai gyvenote Beirute, Libane. Kokie yra stipriausi prisiminimai iš ten praleistų metų?
– Ten turėjau puikių draugų! Praėjus 17 metų, kai išvykau iš pabėgėlių stovyklos, viską apie bičiulius, jų šeimas prisimenu kaip šiandien ir tie prisiminimai nuolat mane lydi. Vienerių metų, praleistų stovykloje, patirtis tapo pagrindu mano filmui „Bokštas“. Jame fiksuoju tai, kaip tie žmonės santūriai kalba apie savo gyvenimą, orumą, liūdesį, melancholiją, juoką ir džiaugsmą. Pamenu cigarečių ir kavos kvapus ant stogo, kai ten sėdėdavome kartu, o balandžiai skraidydavo virš galvų, pasigirsdavo vakaro maldos. Futbolo komanda, kurioje ir aš žaidžiau, laikas, praleistas žiūrint 50-ųjų arabų dainininkų pasirodymus televizijoje. Žodžiu, paprasta kasdienybė ir jos detalės. Ten žmonės nesibijo pasakoti apie savo gyvenimą, todėl gan paprasta tapti draugais, suartėti. Tik labai sunku pamiršti jų istorijas, tai, ką jie priversti išgyventi, kaip jie įstrigę pabėgėlių stovykloje, o man pasisekė gyvenime.
– Europiečiai paprastai sunkiai įsivaizduoja pabėgėlio likimą, ką reiškia neturėti namų, gyventi pavojuje. Kokios buvo žiūrovų reakcijos po jūsų filmo pristatymo Norvegijoje, kitose šalyse?
– Manyčiau, kad nemažą auditorijos dalį filmas skatino susimąstyti. Manau, kad daugelis gaili veikėjų, ypač – filmo herojės vienuolikmetės, kurios nekaltumas prieštarauja suaugusiųjų karo žiaurumams. Manau, kad lėlinės ir pieštinės animacijos galia šiame filme padeda naikinti „mes“ ir „jie“ skiriančią ribą. Tiesą sakant, žiūrovai jame mato savo šeimos istorijų detalių, o ne pabėgėlių, gyvenančių kažkur toli. Filme atskleidžiamos situacijos yra universalios, kaip meilė tarp šeimos narių, viltis. Tai ir bandau pabrėžti filme, kas svarbu visiems žmonėms pasaulyje.
– Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su animacijos pasauliu ir kas tuomet padarė didžiausią įspūdį?
Kai žiūriu filmą ir savęs klausiu, „kaip jie tai padarė?“, tai reiškia ypatingą pojūtį.
– Su animacija ir tuo, kaip ji kuriama, susidūriau gana vėlai mokykloje. Žinoma, žiūrėjau animacinius filmus per Norvegijos televiziją, tai buvo 80-ieji, kuomet dominavo Čekijos ir Jugoslavijos animaciniai serialai. Bet tikroji meilė animacijai prasidėjo po to, kai supratau, kad ekrane galiu sukurti kone stebuklą – naudojantis šviesomis, piešiniais ir potepiais gimsta objektai, visai kitoks pasaulis ir personažai. Tas fizinis, apčiuopiamas rezultatas ir tai, ką galima padaryti su pora rankų ir pasitelkus kūrybiškumą, vis dar mane labai žavi.
– Animaciniai darbai reikalauja daug kūrėjų kantrybės. Kokios detalės jums svarbios kuriant filmą?
– Kai žiūriu filmą ir savęs klausiu, „kaip jie tai padarė?“, tai reiškia ypatingą pojūtį. Anksčiau dažniausiai tai reikšdavo technikos klausimus, nes animacijoje yra labai daug elementų, kurių vieningas sujungimas yra labai svarbus. Pastaruoju metu daugiau dirbu ne kaip animatorius, o režisierius ir scenaristas. Ir vis pasineriu į filmo istoriją, grožį, meniškumą, tad užsimirštu atkreipti dėmesį į technines detales ir kaip viskas iš tiesų apjungiama ir veikia. Čia ir slypi visas animacijos amato didingumas, kai jį geriau pažįsti.
– Lietuvoje būsite BLON festivalio Konkursinės programos vertinimo komisijoje. Kokie kriterijai renkant geriausią filmą jums bus svarbūs?
– Mane lengva užkabinti filmais, kuriuose, jaučiu, kad buvo įdėta daug širdies. Ir kai žiūrovai, auditorija jaučia ją pačiame filme. Turiu mintyje filmus, nagrinėjančius žmogiškumo, žmogaus būties mūsų planetoje temas. Svarbu geras techninis išpildymas, kuris gali būti tiesiog nepaprastai graži ar stebinanti animacija, taip pat svarbi sumaniai papasakota istorija.
Mats Grorud yra filmų režisierius ir animatorius iš Norvegijos. Jis yra sukūręs du trumpo metro filmus, dirbo prie kelių vaidybinių bei dokumentinių filmų, taip pat ir muzikinių vaizdo klipų animatoriumi. Vaikystėje jo mama dirbo sesele pabėgėlių stovyklose Libane. Dešimtajame dešimtmetyje Mats studijavo Amerikos universitete Beirute ir dirbo anglų kalbos bei animacijos mokytoju Burj el Barjaneh pabėgėlių stovykloje. Pabėgėlių liudijimai ir jo paties patirtis tapo pagrindu scenarijui, kurį Mats parašė savo pirmajam ilgo metro filmui „Bokštas“.
