Po septynerių metų pertraukos į kiną sugrįžęs režisierius Ignas Miškinis žiūrovus nukelia į ligoninę. Šiąnakt – Kūčios, šventinė karalių pamaina, per kurią visad nutinka kas nors ypatingo. Prie užrakintų palatos durų budi policininkas (akt. Vainius Sodeika), saugantis komoje gulintį ligonį, įtariamą Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais. Pareigūno pamaina seniai baigėsi, tačiau jis toliau nesitraukia iš posto, nes, žinoma, toks įsakymas.
Šventinę naktį ištuštėjusioje klinikoje žiūrovai sutinka dar kelis ryškius personažus – savo teritoriją nuo „to durno mento“ saugančius apsaugininkus (akt. Paulius Ignatavičius ir Marius Repšys), vėjavaikišką slaugę (akt. Aistė Diržiūtė), cinišką gydytoją (akt. Dainius Gavenonis) ir pacientą, šokdinantį visą ligoninės personalą (akt. Vidas Petkevičius).
Pradėkime nuo to, kad I.Miškinio ir scenarijaus autoriaus Sauliaus Drungos sukurta istorija ar bent jos aplinkybės žadėjo daug – jaunas žmogus, patekęs į sudėtingą situaciją, privalo priimti sprendimą, nulemsiantį, ar turi teisę gyventi tas, kurio mirties trokšta visi aplinkiniai. Tema nenauja, tačiau aktuali ir verta naujo žvilgsnio, leidžiančio suprasti šiandieninio žmogaus santykį ne tik su istorija, bet ir su dabartimi.
Nežinau, ar kaltos monotoniškai ir neišraiškingai nufilmuotos ligoninės erdvės, ar perdėm tiesioginis bei dramatiškas prisilietimas prie istorinės patirties refleksijos, tačiau žiūrint filmą galvoje ėmė suktis mintis, jog „Karalių pamaina“ primena vidutinišką teatro spektaklį, negrabiai perkeltą į kino mediją.
„Karalių pamaina“ mums siūlo konfliktą, įspraustą į griežtus laiko ir erdvės rėmus, tokius tolimus laisvės dvasia alsavusiam ankstesniam režisieriaus filmui „Artimos šviesos“ (2009). Nežinau, ar kaltos monotoniškai ir neišraiškingai nufilmuotos ligoninės erdvės, ar perdėm tiesioginis bei dramatiškas prisilietimas prie istorinės patirties refleksijos, tačiau žiūrint filmą galvoje ėmė suktis mintis, jog „Karalių pamaina“ primena vidutinišką teatro spektaklį, negrabiai perkeltą į kino mediją.
Mūsų tariamai pjesei puikiai tiktų ir „Karalių pamainos“ protagonistas. Pavargęs, išsekęs, aklai įsakymą vykdantis policininko personažas atrodo ne tik visiškai nesavarankiškas, bet ir atitrūkęs nuo realybės – kaipgi kitaip būtų galima paaiškinti situaciją, kai patempta lūpa, nelyg šešerių metų vaikas, jis gydytojo klausia, kodėl apsauginiai su juo taip negražiai elgiasi. Kone transo būseną pasiekęs policininkas į aplinką reaguoja neadekvačiai, o užaštrintos emocijos apogėjų pasiekia finalinėje scenoje, kai tūžmingai rėkdamas jis dar viena niekam nereikalinga jungtimi apjuosia siužetines plotmes.
Veikiausiai čia ir slypi pagrindinė filmo klaida – kontekstai ir klausimai, kuriuos per konkrečios situacijos įvaizdinimą žiūrovas turėtų nusibrėžti pats, ne tik už jį randami, bet ir kišami po nosimi. Atrodo, jog autoriai patys netiki savo sukurta dilema, todėl jaučia poreikį viską iki smulkmenų paaiškinti, sudėlioti, sujungti. Tuomet prireikia sovietmečiu įtakingo veikėjo ir nuo jo sprendimų nukentėjusių kito personažo tėvų, šeimyninių ryšių tarp ligoninėje uždarytų herojų, parodomųjų diskusijų apie pareigą, misiją ir žmogaus vietą šiame pasaulyje. Kad visiems viskas būtų aišku, o kiekvieno personažo egzistavimas, neduokdie, neatrodytų atsitiktinis.
Veikiausiai čia ir slypi pagrindinė filmo klaida – kontekstai ir klausimai, kuriuos per konkrečios situacijos įvaizdinimą žiūrovas turėtų nusibrėžti pats, ne tik už jį randami, bet ir kišami po nosimi.
Filme plėtojama diskusija audringa, o kitaip ir negali būti, kai joje dalyvauja skirtingoms kartoms ir vertybėms atstovaujantys personažai. Tačiau žvelgiant į krūvelę bendros kalbos nerandančių, sava frustracija gyvenančių herojų, niekaip negali išsprūsti iš filmo autorių apibrėžtos ir tau paskirtos stebėtojo pozicijos – jautiesi ne tik saugiai atribotas nuo konfliktinės situacijos, bet ir neįgalus interpretuoti, spręsti, klausti.
Eliminuojant žiūrovą, filmas praranda gylį ir atsimuša į seklų savo paties dugną, kuriame aidi ta pati frazė – „toks įsakymas“. Beveik dvi valandas žiūrovą lydintys žodžiai turėtų padėti sekti netolygų (vangiai prasidėjęs filmas antroje pusėje sproginėja įvykiais bei dramomis) ir kapotą scenarijų, tačiau galiausiai virsta visa „Karalių pamainos“ ištarme, kuria, kaip ir V.Sodeikos personažo mechaniškais atsakymais, gal ir mažai kas tiki, tačiau išgirdus 101-ąjį kartą nebekvestionuoja.
