Prancūzų absurdo komedijų virtuozas Quentinas Dupieux neabejotinai atrado slaptą filmų kūrimo sėkmės receptą. Pastaraisiais metais jis sukūrė net po 2–3 filmus per metus. O didžioji jų dalis nuolat patenka į prestižinius kino festivalius visame pasaulyje. Naujausias jo filmas – „Antrasis veiksmas“ (Le Deuxième Acte, 2024) atidarė šių metų Kanų kino festivalį. Šiuo pavyzdžiu pasekė Europos kino festivalis „Scanorama“, tą patį filmą atidarymo vakarą pristatęs Vingio kino teatre. Kopijavimas „Scanoramai“ pelnė garsius aplodismentus po seanso, nes „Antrasis veiksmas“, iš tiesų, idealus filmas festivalio pradžiai. Jo lengvas ir charizmatiškas tonas ne tik geba sudominti ganėtinai platų auditorijos ratą, bet ir padeda kurti nerūpestingą kino šventės atmosferą.
Keturi prancūzų kino industrijos muškietininkai: Léa Seydoux, Louisas Garrelis, Vincentas Lindonas ir Dupieux mėgėjams arba lojaliems „Scanoramos“ lankytojams iš filmo („Janikas“, 2023) jau pažįstamas Raphaëlis Quenardas – naujausiame Dupieux filme vaidina profesinio gyvenimo kryžkelėje atsidūrusius aktorius, negalinčius pakęsti atžarių kino aikštelės kolegų. Dupieux tiksliai žino, kaip ekrane sukurti tobulą iliuziją ir kaip paskui netikėčiausiu būdu ją sugriauti. Jau viename iš pirmųjų filmo dialogų, Davidas (L.Garrelis) prašo Vilio (R.Quenardas) neimprovizuoti, o kalbėti, kas buvo parašyta scenarijuje. Taip atskleidžiama, kad „Antrajame veiksme“ režisierius susitelks į kino gamybos procesą, užuot parodęs mums romantinį filmą, kurio siužete, kiek galima suprasti iš aktorių užuominų, turėjo atsidurti kiek neįprastas meilės trikampis.
Nors Dupieux filmus kuria vieną po kito, išradingumo jo kinui tikrai netrūksta. „Antrajame veiksme“ beveik vienareikšmiškai atsisakoma kituose Dupieux filmuose dominuojančių fantastinių elementų. Veikėjai vaikšto ir kalbasi begalinėse pievose, horizonte matyti tiršto rūko fone pasiklydusios kalvos, apžėlę miškų plotai. Tuo tarpu daugelis siužeto posūkių įvyksta erdvią prancūzišką taverną primenančiame pakelės restorane, ironišku pavadinimu „Antrasis veiksmas“. Šioje ištaigingoje lokacijoje, kaip pridera save gerbiančiam antrajam draminio kūrinio veiksmui, atskleidžiama dar viena apgaulė – visi aktorių tarpusavio pykčiai, abejonių profesija ir savimi momentai yra tik dar vienas filmo siužeto lygmuo. Dupieux mums įteikia trijų sluoksnių filmą filme, juokiasi iš mūsų patiklumo ir ragina netikėti niekuo, kas rodoma ekrane. Anot jo, visas kino menas yra padirbta iškreiptų veidrodžių karalystė. Ir vis dėlto „Antrasis veiksmas“ Dupieux kūrybos matmenimis galėtų pretenduoti į iki šiol realistiškiausią režisieriaus sukurtą filmą.
Realizmas „Antrajame veiksme“ nėra tiesioginis, jis atsiskleidžia per Dupieux užčiuopiamą šiuolaikinio pasaulio pulsą, meno disciplinos išgyvenamą prasmės krizę žiaurių globalių įvykių akivaizdoje. Taip pat per režisieriaus siūlomą būdą, kaip tai spręsti asmeniniame lygmenyje. Dupieux mums siūlo susitaikymą per humorą. Tai tampa pasikartojančiu filmo motyvu, išaugančiu į sarkastišką kino industrijos kritiką. Pavyzdžiui, nusivylusi savo karjera Florans (L.Seydoux) skambina savo mažametei dukrai, nuoširdžiai manančiai, kad mama yra aktorė vien todėl, kad geriausiai moka „vaidinti, kad dirba“, o ne iš tiesų dirbti. Tuo tarpu visiškai sugniuždytas ir aktoryste nusivylęs Giljomas (V.Lindonas) akimirksniu savo nuomonę pakeičia, sulaukęs netikėto pasiūlymo vaidinti naujame garsaus Holivudo režisieriaus Paulo Thomo Andersono filme. Nors filme vaizduojama kino industrija, panaši būsena šiais laikais kankina ir kitų profesijų atstovus. Daugelį žmonių ištinka krizė, kaip nerūpestingai gyventi toliau, kai aplink vyksta esminiai šiuolaikinės istorijos lūžiai. Tai filme neblogai apibūdinama skęstančio „Titaniko“ denyje grojančio orkestro metafora. Taip komiško efekto siekiantis, dramatiškas filmo siužetas paneria giliau paviršutiniško mąstymo ir iškelia universalias aktualijas, neaplenkiančias šiuolaikinio žiūrovo poreikių.
Po filmavimų pabaigos aktoriai toliau vaikštinėja ir kalbasi apie tarytum jau tikrus savo gyvenimus. Tačiau du kartus režisieriaus išdurtiems žiūrovams, tampa akivaizdu, kad „Antrajame veiksme“ tikrovės nėra. Šią mintį papildo paskutinis filmo kadras, kuriame nematoma kino kamera važiuoja bėgiais, pamažu toldama nuo filmo pasaulio ir grąžindama žiūrovus į realybę. Žiūrovų salės šviesos užgęsta ir kaip po kiekvieno Dupieux filmo išlieka nuojauta, kad galbūt tai, ką mes laikome realybe, yra ne mažiau dirbtina nei tik ką kino ekrane matytos iliuzijų pinklės.
