Iljos Bereznicko DVD „Baubas and Co“ pristatymo vakare dalyvavo nemažai prie animatoriaus animacinės kūrybos prisidėjusių žmonių: filmų kompozitorius Andrius Kulikauskas, scenaristas Pranas Morkus, prodiuseris Šarūnas Jakštas.
I.Bereznickas pabrėžė, kad protestuoti pasitelkiant animaciją yra sudėtinga. Jo teigimu, „tikroji kino situacija yra labai bloga, turbūt blogiausia Baltijos šalyse, ypač animacijos.“
Animatoriai kuria ne masiniam žiūrovui
Vis dėlto Lietuvoje sėkmingai organizuojami animacinių filmų festivaliai. Tai rodo, kad animacijos, kaip kultūros dalies, gyvenimas intensyvėja ir įtvirtina gražias tradicijas. Prisiminkime, neseniai Lietuvoje vyko jau XIII animacinių filmų festivalis „Tindi rindi“, taip pat nemažai dėmesio sulaukė Kauno kino festivalio svečias lenkų animatorius Piotras Dumala. Ir apskritai Lietuvos animatoriai nuolat laimi prizų tarptautiniuose festivaliuose. Taigi klausimas, ką kaltinti abejingumu animacijai – Kultūros ministeriją ar žiūrovus, – lieka atviras.
Tendenciją, kad animacija gauna vis daugiau žiūrovų dėmesio, galima pateisinti dviem priežastimis. Pirma, holivudinė animacijos produkcija, išsiskirianti įspūdingu technologijų naudojimu, visą dėmesį sutelkia į filmo paviršių. Tačiau tai padėjo į animacijos pasaulį atvesti platesnį žiūrovų būrį. Antra, niekas nepaneigs, kad animacija savo žanro magiškumu ir fantazijos laisve visada viliojo. Tai, kad per trumpą laiką žiūrovui turi sukurti pasaulį, kuris jį sugebėtų įtikinti, užvaldyti, netgi vizualiai sudominti, galima pavadinti daug menininko vidinės energijos reikalaujančia kūryba.
Įdomu, kad būtent I.Bereznicko lietuviška animacija, atsiradusi ir DVD formatu, iš praeities animacijos šešėlių įžengė į masinės (animacinės) kultūros lauką ir tapo svarbia jo dalimi. Turbūt akivaizdu, kad anksčiau animatoriaus kūrybą pamatyti eiliniam žiūrovui nebuvo taip paprasta. Taigi DVD – puiki galimybė sukurti animacijos klasikai nišą, jei ji bus toliau naudojama.
Baubo fenomenas
I.Bereznickas į lietuviškos animacijos pasaulį įsiveržė su personažu, pavadintu tiesiog baubu, kurį galima identifikuoti kaip animatoriaus kūrybą, kuri turi turėti draugą – žiūrovą. Šis charakteris gimė 1987 metais animaciniame filme „Baubas“, prie jo menininkas grįžo tik 2004 metais filme „Baubo aritmetika“. Toks sugrįžimas rodo menininko pasitikėjimą ankstyvuoju personažu.
Kadangi DVD pristatymo metu buvo galima iš karto išvysti visus keturis baubo gyvenimą atskleidžančius filmus („Baubas“, „Baubo aritmetika“, „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ ir „Baubo liga“), kūrėjo gerbėjai galėjo pajusti ir baubo kaip personažo evoliuciją.
Itin keista buvo matyti žalią baubą, kurį nemažai kas prisimena pilkšvą-juodą. Tai labiausiai iš pradžių turbūt ir baugino mažąjį žiūrovą. Tikėtina, kad spalva baubui suteikė ryškesnį vizualumą. Šiuo atveju puikus pavyzdys būtų holivudinis personažas Šrekas.
Taip pat galima justi, kad baubas, nepaisant apgaulingo žaismingumo, augo ir mąstymu – jis išsaugojo savo baubiškumą vizualiai, tačiau neteko išoriško minčių lengvumo. Nepaisant tokių baubo personažo pasikeitimų (kurie atskleidžia, kad ir lietuvių animatorių kūryba priklauso nuo pasaulyje vyraujančių animacijos taisyklių), niekas nepaneigs, kad I.Bereznicko animacija labiausiai išsiskiria karikatūrišku piešiniu.
I.Bereznicko DVD „Baubas ir Co“ pristatymo vakaras baigėsi menininko pasitraukimu į kamputį, kuriame jis, apsuptas vaikų, dalijo autografus. Juk animacija visada pirmiausiai ir bus laikoma vaikų pasaulio dalimi – yra tokių, kurie su I.Bereznicko vaikystėje matytu baubu gyvena iki šiol.
