Suprasti akimirksniu
- Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje subyrėjo kino teatrų tinklas.
- Vilniaus kino klasterio projektas siekia šiuolaikinio kino rodymui pritaikyti 6 rajonuose esančias kultūros centrų sales.
- Ilgainiui projektas turėtų apimti 30 kultūros centrų salių.
- Mažesniuose nei 20 000 gyventojų miesteliuose bus įgyvendinta mobilios kino salės idėja.
- Atnaujintose kino salėse bus orientuojamasi į europietišką ir nacionalinį kiną.
Nors Lietuvoje kinas yra remiamas valstybės, o filmo gamybos ar paruošiamiesiems darbams galima gauti Lietuvos kino centro paramą, kino sklaidos sistema šalyje vis dar nėra iki galo suformuota.
Po nepriklausomybės atkūrimo kino teatrų tinklas subyrėjo, o mažas gyventojų tankis bei neišvystyta infrastruktūra tapo pagrindinėmis kliūtimis, siekiant pakeisti susidariusią situaciją. Europos Sąjungoje be Lietuvos tėra tik dvi su panašiomis problemomis susiduriančios valstybės – Latvija bei Bulgarija.
Tačiau vilties, jog kino sklaidos padėtis Lietuvoje pasikeis, yra. Vilniaus kino klasteris, kurį sudaro 22 nariai, jau kitąmet tikisi įgyvendinti pilotinį projektą, kurio metu šiuolaikinius standartus atitinkančiam kino rodymui būtų pritaikytos 6-ios rajonuose esančios kultūros centrų salės: įrengti skaitmeniniai projektoriai, atnaujinta garso aparatūra, sutvarkyta salių akustika.
Šiuo metu pilotinio projekto paraiška daliniam finansavimui yra pateikta Ūkio ministerijos priemonės „Intelektas LT“ konkursui. Likusias projekto išlaidas dengs Vilniaus kino klasteris.
Nors pirminė idėja buvo kino rodymui pritaikyti 30 kultūros centrų salių, šis projektas negalėjo būti įgyvendintas dėl glaudesnio valstybinių institucijų bendradarbiavimo stokos.
Nors pirminė idėja buvo kino rodymui pritaikyti 30 kultūros centrų salių, šis projektas negalėjo būti įgyvendintas dėl glaudesnio valstybinių institucijų bendradarbiavimo stokos, tačiau idėjos autoriai neslepia ambicijų remiantis pilotinio projekto modeliu sukurti platų kino sklaidos tinklą Lietuvoje, kurį būtų galima pritaikyti ir užsienio šalyse.
Mažesniuose nei 20 000 gyventojų miesteliuose, kur specialios technikos įdiegimas nebūtų efektyvus, bus įgyvendinta mobilios kino salės idėja – specialus sunkvežimis galės būti transformuojamas į 80 vietų kino salę, o po kelių dienų viename miestelyje savo kelionę per šalį jis tęs toliau.
Vilniaus kino klasterio atstovas, prodiuseris Kęstutis Drazdauskas teigė, jog projekto idėja jam kilo prieš ketverius metus, supratus, jog Lietuvoje sukūrus filmą nėra kur jį rodyti. Geriausiu atveju, filmas yra parodomas 10-yje salių ir jau po dviejų savaičių dingsta iš kino teatrų repertuarų.
K.Drazdauskas pasakojo, jog ši idėja jau sulaukė pasisekimo Europoje. Projektas buvo vystomas SOFA (School of Film Agents), kur jis buvo atrinktas tarp aštuonių didžiausią potencialą turinčių projektų žemyne. Idėja toliau buvo vystoma su savo srities profesionalais bei mentoriais, tarp jų ir Europos Tarybos kino paramos fondo „Eurimages“ bei kino teatrų tinklo „Europa Cinemas“ vadovais.
Europoje vienam gyventojui tenka po dvi kino peržiūras, Lietuvoje šiuo metu šis rodiklis yra 1,12, t.y. vienas gyventojas per metus pasižiūri vieną filmą, – sakė K.Drazdauskas.
Vilniaus kino klasteris atliko tyrimą, kurio metu buvo įvertinta kultūros centrų situacija socialiniame bei technologiniame kontekste, nustatytas investicijų, reikalingų centralizuotos kino sistemos įdiegimui šalyje, poreikis, įvertintas švietimo įstaigų pasirengimas naudotis kino kultūros produktais kaip vienu iš neformalaus ugdymo metodų, ištirtas regionų gyventojų poreikis kino produktams ir paslaugoms bei finansinis investicijų atsiperkamumas.
Paklaustas, ar tyrimo rezultatai pateikė staigmenų, K.Drazdauskas teigė, jog tyrimas patvirtino daug prielaidų, tačiau buvo ir labai netikėtų atsakymų. Pavyzdžiui, tyrimas sugriovė įsitikinimą, jog rajonų gyventojai nesutiks mokėti už pramogas – žmonės už kino bilietą iš savo biudžeto yra pasiruošę skirti iki 4 eurų.
K.Drazdauską nustebino ir tai, kaip dažnai rajonų gyventojai žada lankytis kino salėse – šiuos duomenis jis teigia vertinantis gan skeptiškai. „Europoje vienam gyventojui tenka po dvi kino peržiūras, Lietuvoje šiuo metu šis rodiklis yra 1,12, t.y. vienas gyventojas per metus pasižiūri vieną filmą“, – sakė jis.
K.Drauzdauskas teigė, jog vystant projektą pasaulis vietoje nestovi – atsiranda naujų technologinių, marketinginių sprendimų. Todėl projekte dalyvausiančios institucijos ne tik pasiūlys inovatyvų kino sklaidos modelį, mažinantį tarpininkų tarp prodiuserio ir žiūrovų skaičių bei sukuriantį daugiau rodymo taškų vietiniams platintojams, bet ir pritaikys inovatyvias kino platinimo formas, pvz. cinema on demand, kurios dėka žiūrovai repertuarą galės formuoti patys.
Projekte bus pritaikytos inovatyvios kino platinimo formos, pvz. cinema on demand, kurios dėka žiūrovai repertuarą galės formuoti patys.
Iš vietinių platintojų įsigytų filmų bus sukurta filmų programa, remiantis „Europa Cinemas“ kino teatrų tinklo kiekybinius ir kokybinius reikalavimus atitinkančiais principais D šalių grupėje (be Lietuvos šios sąlygos taip pat galioja prasčiausius kino sklaidos rodiklius Europoje rodančioms valstybėms – Latvijai, Estijai, Bulgarijai, Kiprui, Maltai, Balkanų šalims): 67 proc. programos turės sudaryti nenacionaliniai filmai, per metus kino salė turės surinkti 10 000 žiūrovų ir parodyti ne mažiau nei 300 seansų. Įgyvendinus šiuos reikalavimus projekto partneriai turėtų galimybę gauti finansavimą iš europinių struktūrų.
Paklausus, kiek dabartinė kultūros centrų administracijos sistema yra pasiruošusi pokyčiams, K.Drazdauskas neslėpė, jog projekto įgyvendinimas kultūros centruose bus stresinis veiksnys. „Jie turėtų kažkaip prisitaikyti, o mes – atsižvelgti į jų poreikius“, – teigė K.Drazdauskas, atkreipdamas dėmesį, jog projekto autorių tikslas yra filmus kultūros centruose rodyti reguliariai ir bent keturis kartus per savaitę.
