Su režisiere Nadine Labaki, kuri „Kino pavasario“ žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Ir ką mums dabar daryti?“ ir „Karamelė“, San Sebastiano kino festivalyje kalbėjosi kino kritikai Mantė Valiūnaitė ir Krzysztofas Kwiatkowskis.
– Prisimenu, kad Kanuose premjeroje dalyvavote kartu su pagrindiniu veikėju Zainu Al Rafeea. Aš jį stebėjau ir man pasirodė, kad jam viskas aplinkui buvo taip neįprasta, jis net nesišypsojo.
– Zaynas yra labai tvirtas vaikas. Per savo dar neilgą gyvenimą jis jau labai daug matė ir patyrė begales sudėtingų situacijų. Zaynas yra pabėgėlis iš Sirijos, atvykęs į Libaną prieš aštuonerius metus. Jis gyveno labai sunkiomis sąlygomis, niekada nėjo į mokyklą. Zaynas užaugo gatvėje, visas smurtas, kurį kasdien matė, užgauliojimai, kuriuos patyrė, – viskas matyti jo akyse. Taigi jis tvirtas vaikas ir jam tiesiog nerūpi, ar jis yra Kanuose, ar spaudos konferencijoje, ar žaidžia su draugais gatvėje. Jam tai nėra, jis nesijaučia...
– Įtrauktas?
– Net nežinau. Jis tiesiog daug išgyveno. Kartais jis labiau suaugęs nei aš. Kartais jis man pasako tokių dalykų, kad galvoju, kaip šitas berniukas, būdamas tokio amžiaus, gali būti toks išmintingas. Juk jis niekada nelankė mokykloje, niekada nebuvo mokomas. Manau, kad tokie vaikai tiesiog netenka vaikystės ir užauga per greitai. Jie labai greitai netenka vaikiškumo savo akyse. Kurdama šį filmą, mačiau dar blogesnių situacijų, mačiau vaikus, kurie visiškai nebendrauja, vaikus, kurie yra visiškai sustingę, – jie nežaidžia, nesišypso, nesijuokia, neverkia, nešoka. Jie patyrė tiek daug skausmo, užgauliojimų, kad tampa tarsi šešėliais. Zaynas nėra toks, jis labai stiprus.
Kurdama šį filmą, mačiau dar blogesnių situacijų, mačiau vaikus, kurie visiškai nebendrauja, vaikus, kurie yra visiškai sustingę, – jie nežaidžia, nesišypso, nesijuokia, neverkia, nešoka. Jie patyrė tiek daug skausmo, užgauliojimų, kad tampa tarsi šešėliais. Zaynas nėra toks, jis labai stiprus.
– Kaip jūs jį radote?
– Gatvėje. Zaynas žaidė su draugais, atrankos režisierė jį pamatė ir užkalbino. Kai pamačiau Zayną, man viskas buvo aišku, žinojau, kad tai jis. Parašiusi scenarijų, galvojau, kad tai – misija neįmanoma, kad niekada nerasiu tokio vaiko, kuris yra dar labai jaunas, bet turi labai išraiškingas ir liūdnas akis, kuris augo gatvėje, yra geras žmogus. Galvojau, kad niekada jo nerasiu, bet stebuklai įvyksta, ir mes jį radome. Zaynas yra tikras stebuklas.
– Kiek laiko praleidote atlikdami tyrimą gatvėse?
– Trejus metus. Mes pradėjome 2014 metais, rinkome medžiagą, tada metus su puse filmavome ir šešis mėnesius montavome. Viskas užtruko ketverius metus.
– Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie procesą? Jūsų filmas pasižymi dokumentalumu, jis labai organiškas.
– Svarbiausia mums buvo tarnauti savo aktoriams, jokiu būdu ne atvirkščiai. Įprastai aktoriai tarnauja režisieriams ir jų scenarijams. Tai, ką darėme mes, buvo visiškai priešinga. Turėjome būti pasiruošę viskam, ką mums duos gyvenimas. Filmavome šešis mėnesius, sukaupėme 500 valandų medžiagos. Viso filmavimo paslaptis buvo tapti nematomiems ir pagauti akimirkos tikrumą. Du operatoriai su komandomis, dvi garso operatorių komandos tiesiog buvo gatvėse. Mums pavyko įsimaišyti, nors niekada neprašiau, kad praeiviai nežiūrėtų į kamerą – žmonės išties mūsų nematė. Veikėjams nedaviau teksto, kurį jie turėjo išmokti, tiesiog sukurdavau atitinkamas situacijas, paaiškindavau jiems, kas vyksta, ir leisdavau jų instinktams dirbti. Tai buvo labai organiškas procesas. Tuo pačiu tai buvo chaosas, tai buvo tikras Kafarnaumas. Reikėjo išgyventi tą akimirką ir ją užfiksuoti, nesvarbu, kas vyko aplink.
– Taigi jūs tarsi tiesiogiai dalyvavote toje kasdienėje kovoje. Ar pastebėjote tam tikrą gyvenimo gatvėje rutiną?
– Taip, tame chaose yra tam tikra rutina. Tiesa, ten nėra vieno režimo – kiekvienas gyvena sunkų gyvenimą ir turi savo būdą išgyventi. Sunkiausia yra tai, kad ši žmonių bendruomenė neegzistuoja, ji nematoma sistemai. Žmonės gimsta, nėra užregistruojami, nes užregistruoti vaikus kainuoja. Taigi čia prasideda prastas sistemos veikimas: tu negali užsiregistruoti, taigi neturi jokių teisių, tai yra teisės į mokslą, teisės dirbti, teisės į medicininę pagalbą, neturi teisės keliauti, taigi galiausiai tampi sistemos atstumtuoju. Mes jų nematome, nenorime jų matyti ir jie iš tikrųjų tampa nematomi. Tai dar viena problema: mes nieko negalime padaryti, tad stengiamės nukreipti žvilgsnį kitur. Tai tarsi stručių politika – sukišame galvas į smėlį ir nenorime nieko nei girdėti, nei matyti.
– Įvairiuose interviu po šio ir ankstesnių filmų visada kalbate apie kiną kaip apie įtaką darančią priemonę. Jums kinas nėra tik pramoga. Ar galėtumėte papasakoti apie šią savo viltį ir ar manote, kad kinas tikrai atneša kokių nors...
– Pokyčių? (juokiasi).
– Taip, kalbu ne tik apie tai, kad kas nors keičiasi po filmo kiekvieno žiūrovo galvoje, bet apskritai, ar kas nors sistemoje vyksta teigiama linkme?
– Taip, aš nuoširdžiai tuo tikiu. Tikrai labai tikiu kino jėga. Tai nėra kažkas, ką šiaip sau sakau. Prieš dvi savaites „Kafarnaumas“ buvo išleistas Libane, ir reakcija yra milžiniška. Organizuosime peržiūras politikams, kurie dirba su žmonių teisėmis. Vėliau rengsime dirbtuves, kur menininkai ir politikai galės diskutuoti, sužinoti, ką padarėme, ką darome, ką galime padaryti. Taigi turiu vilties, kad kas nors pasikeis. Nežinau, ar taip bus, ar ne, bet vilties yra. Tai misija. Jau dabar diskusijos šia tema perėjo į kitą lygmenį. Filmas yra kiekvieno lūpose, visi kalbasi apie šią situaciją. Žmonės šokiruoti dėl šios problemos masto. Pagaliau jie nusiėmė rožinius akinius.
– Ar ši problema per pastaruosius dešimt metų sparčiai auga, ar situacija išlieka tokia pati?
– Ji, žinoma, auga žymiai greičiau dėl pabėgėlių krizės. Bet tai vyksta visame pasaulyje, ne tik Libane. Tačiau Libanas priėmė daugiau kaip 1,5 mln. pabėgėlių, o tai yra beveik pusė visos Libano populiacijos. Taigi galite įsivaizduoti, kaip tai sudėtinga, nes Libanas yra labai maža šalis, kuri jau susidūrė su savo ekonomikos krize.
Libanas priėmė daugiau kaip 1,5 mln. pabėgėlių, o tai yra beveik pusė visos Libano populiacijos. Taigi galite įsivaizduoti, kaip tai sudėtinga, nes Libanas yra labai maža šalis, kuri jau susidūrė su savo ekonomikos krize.
– Pasakojate pabėgėlių istorijas iš Sirijos, iš Eritrėjos. Ar visos istorijos yra realios, realių žmonių jums papasakotos?
– Visas šias istorijas, ir ne tik istorijas, bet ir situacijas, pati mačiau realybėje. Prisimenate sceną kalėjime, kai muzikantai misionieriai ateina dainuoti kalinčioms moterims? Šią sceną iš tikrųjų mačiau, kai lankiausi kalėjime. Atlikdama tyrimą, nuėjau į kalėjimą, nes norėjau pamatyti, kas ir kaip ten vyksta. Man ten būnant atėjo misionieriai. Pradėjau juos sekti, buvau su jais ir staiga jie pradėjo dainuoti. Tada pamačiau tą situacijos absurdiškumą kitoje grotų pusėje esančių moterų akimis. Mes, kurie joms dainuojame, ir jos, žiūrinčios į mus. Kai kurios moterys šoko, kitos žiūrėjo į mus tarsi klausdamos, kaip jūs taip galite? Ir supratau, kad kai kurioms moterims ši situacija, kurioje atsidūrė, yra tarsi pasaulio pabaiga. Kiekviena jų turi savo istoriją. Filme ši scena nufilmuota su tais pačiais misionieriais ir sulaikytosios yra tikros sulaikytosios. Ši patirtis mane šokiravo. Kiekvienas žmogus, kurį sutikau rinkdama medžiagą filmui, pakeitė mane. Kurdama šį filmą, tapau kitu žmogumi. Ir negaliu pamiršti tų vaikų ir suaugusiųjų, kurie vis dar yra ten.
– Tai pasakėte atsiimdama apdovanojimą: kad gali būti, jog šiuo metu viena jūsų aktorė valo mašinų langus.
– Taip. Dabar situacija pasikeitė. Tada Kanuose dar nežinojau, kokia ateitis jų laukia. Tai buvo būtent taip: aš esu ten, aš atsiimu tuos apdovanojimus, visi ploja, bet Zaynas vis dar nelanko mokyklos, jis vis dar turi grįžti į gatvę. Sahar turbūt kažkur valo mašinų langus, tokia realybė. Tačiau po Kanų daug kas pasikeitė, gavome labai daug pagalbos. Taigi Zaynas dabar Norvegijoje su savo broliais ir seserimis, prieš penkias dienas jis pirmą kartą nuėjo į mokyklą, Sahar dabar jau irgi nebegyvena gatvėje, ji visai netrukus pradės lankyti mokyklą, Yonas, mažas berniukas filme, kuris gyvenime iš tiesų yra mergaitė, kartu su mama grįžo į Keniją. Jis turi pasą. Žinau, kad dar yra daugybė dalykų, kuriuos reikia padaryti, bet mes mėginame rasti sprendimus. Tačiau vis dar yra milijonai tokioje situacijoje esančių vaikų ir aš negaliu nieko dėl jų padaryti. Ši mintis niekada manęs nepalieka.
Balandžio 2 dieną filmas bus rodomas 19-oje šalies miestų.
Parengė Mantė Valiūnaitė
