Keletas klausimų režisieriui.
– Kiek laiko sugaišote rašydamas scenarijų?
– Pradėjau 2007-aisiais, o baigiau 2016-ųjų balandį. Visą tą laiką keliavau, todėl tiek ilgai užtruko scenarijaus rašymas – 9 metus. Padedant kolegoms, kartu sprendžiau savo vidinį konfliktą, kylantį dėl to, ką darau. Patyriau didelį spaudimą, tad nebuvo lengva rašyti. Be to, susidūriau su iššūkiais: mano tikslas buvo išlaikyti kuo mažesnę komandą ir kuo labiau vienoje vietoje, kartu viską kuo anksčiau baigti.
– Kaip pradėjote dirbti su japonų animacijos studija „Studio Ghibli“? Ar rašėte filmo anotaciją?
– Jie prašo santraukos. Manęs jie paprašė scenarijaus – norėjo pamatyti bent 15 puslapių teksto, kuriuos rašiau vienas. Niekada nebuvau rašęs scenarijaus. Parašiau jį vizualiai, aprašomojo pobūdžio, be jokio emocinio pagrindo. Buvau dėl to šiek tiek sunerimęs, bet procesas buvo gana smagus, nes animuojant viskas vystosi labai lėtai, o rašant veiksmas vyksta greičiau. Man visuomet atrodė, kad kuo mažiau žmonių perskaitys scenarijų, tuo bus geriau dirbti. Juk tai ne filmas, bet rašytinė kalba, o aš labiau linkęs rodyti vizualinę kūrinio dalį.
Kai buvo patvirtintas scenarijus, nuvažiavau į Tokiją pas ten gyvenančius prodiuserius, jie man pasakė, jog atsakymą pateiks rytoj. Kitą dieną pranešė, kad viskas puiku ir turėčiau tęsti. Paklausiau jų, ką reiškia „Viskas puiku“. Jų atsakymas buvo trumpas: „Yra keletas silpnų vietų, bet tai pataisysime kitame etape.“ Tai buvo taip paprasta.
Trumpametražių filmų kūrimo procesas neužtrukdavo ilgai, bet norėjau, jog šis ilgametražis būtų tobulas, todėl vėl grįždavau į pradžią ir iš naujo kurdavome scenas. Tai daug sudėtingiau, todėl savaime suprantama, kad filmo kūrimas užtruko gerokai ilgiau.
– Ar turėjote kažkokią viziją, kaip turi atrodyti filmas?
– Šiokią tokią. Kuriant filmą, manyje kažkas skelbė pavojų. Nenorėjau, kad žmonės sakytų, jog kažką pamėgdžioju ar kopijuoju. Tačiau neišvengiamai esu paveiktas japoniškos kultūros: jų gražios gamtos, kuri labai rytietiška, ir paprastumo. Jų animaciniai filmai dažniausiai yra neįtikėtinai turtingi beprotiškų idėjų ir skirtingų būtybių įvairovės, pavyzdžiui, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“ („Spirited Away“, 2001), bet klasikiniuose budistiniuose kūriniuose vaizduojamas tuštumos grožis, jos elegancija. To siekiu savo darbuose. Man patinka japoniškasis haiku menas, kurį galima paversti animacija.
– Iš pat pradžių žinojote, kad filmas bus nebylus?
– Ne, kai parašiau scenarijų, buvo keletas dialogų ir kuklių frazių. Man atrodė, jog būtų keista, jei veikėjai nekalbėtų. Tačiau prisijungus naujiems komandos nariams, naujiems animatoriams, diskutuojant su jais, mintis, jog filme nekalbama, neatrodė tokia jau keista.
– Ar jums, kaip animatoriui, reikia išmanyti žmogaus anatomiją?
– Taip, tai visiškai kitaip nei tradiciniuose Disney‘aus animaciniuose filmuose. Tu turi ne tik nupiešti, bet ir pritaikyti judesius, o tai kartais būna sudėtinga. Čia aš esu labai ambicingas, ir galima sakyti, kad buvau per daug ambicingas, nes pati filmo stilistika labai įmantri. Jei neanimuoji personažo realistiškai, jis atrodo labai mėgėjiškai. Yra keletas sprendimo būdų, kas gali pataisyti padėtį, pavyzdžiui, aktoriai, kurių judesius gali stebėti ir juos atkartoti (tai, kaip jie laiko galvą ir pan.), nes pieštoje animacijoje naudojamos klišės, principai, kurie gražiai veikia.
– Galite pateikti tokio principo pavyzdį?
– Klasikiniai triukai, kurių nėra daug šiame filme. Mes turime du dalykus: pirma – aktorius, kurie yra kaip modeliai ir tai labai padeda, antra – piešinius. Man tikrai pasisekė, nes labai sunku rasti animatorių, kurie turi laiko ir dirba animacijos industrijoje.
– Kiek animatorių ėmėsi šito darbo?
– Daug. Visada turėjome apie 12 animatorių. Reikėjo nupiešti paukščius, vabzdžius, šešėlius, bangas, gyvūnus. Vidutiniškai būdavo 24 animatoriai, taip pat daug asistentų. Dažnai tie asistentai gali būti geresni nei patys animatoriai, o tai labai svarbu.
– Kaip jums atėjo įkvėpimas sukurti raudoną vėžlį, o ne kokį nors kitą gyvūną? Ar pats esate matęs raudoną vėžlį?
– Taip, bet ne raudoną. Tai – vienas vaikystės prisiminimų, kai man buvo 8–9 metai. Man visada atrodė, kad jei esi paslaptingas vandenyno kūrinys, esi apgaubtas nesenstančios begalinio vandenyno istorijos. Man patinka mintis, kad vėžliai nėra agresyvūs ir dažnai siejami su nemirtingumu. Jie nėra ropliai. Mes žinome, kad šie gyvūnai gali gyventi labai ilgai ir tapti seni – tai man labai patinka. Visiems įdomu, iš kur jie, kur jie iškeliauja į amžinybę. Juk kai vėžliai padeda kiaušinius smėlyje ir juos užkasa, jie vėl grįžta į vandenyną, į amžinybę. Grafiškai tai taip pat graži scena, kurią galima pamatyti filme.
– Mano manymu, šis filmas priskiriamas prie tradicinių, klasikinių pasakų, netgi Biblijos.
– Tikrai negalvojau apie Bibliją, mąsčiau apie mišrias pasakas ir mitologiją. Kai buvau paauglys, labai domėjausi graikų mitologija, įvairiomis būtybėmis ir žmogiškaisiais kūriniais, taip pat pasakomis, kurias visi žinome, ankstyvaisiais raštais. Tarp jų buvo keletas knygų, kurios mane įkvėpė. Tai iš esmės japoniškų pasakų ir vaiduoklių istorijų kolekcija. Mano manymu, santykis tarp žmogaus ir gamtos yra labai stiprus, labai jausmingas, nors kartais tai ir yra tamsioji to dalis.
– Koks jūsų požiūris į šiuolaikinę vakarietišką animaciją, tokią kaip „Pixar“?
– Gerbiu ją. Žiūrėjau „Zootropolį“ („Zootopia“, 2016) ir keletą kitų filmų per Kalėdų atostogas. „Zootropolis“ – nuostabi juosta. Jie sukūrė tobulą filmą. Kurdami filmą jie aptaria su savo komanda kiekvieną detalę ir nori, kad tai būtų įvertinta kritiškai. Jie kuria daug kino juostų, ir aš tai gerbiu. Bet, kaip žinote, mano filmas irgi buvo nominuotas „Oskarui“.
