Apie pirmąjį savo ilgametražį filmą ir buvimą žiuri nare pasakoja režisierė Sofia Exarchou.
– Jūsų filme kalbama apie jauną graikų kartą, kuri leidžia vasarą apleistame Olimpinių žaidynių miestelyje. Kaip kilo idėja sukurti apie tai filmą?
– Mano filmo idėja neprasidėjo nuo vietos. Iš pradžių norėjau sukurti filmą apie vaikus, leidžiančius laiką apleistoje vietoje, kažkur Atėnų priemiestyje. Ieškojau erdvės, kur jie neturėtų galimybės ištrūkti, vietos, kurioje nebūtų vilties. Man reikėjo erdvės, kuri nebūtų tokia „graikiška“, neapibrėžtų laiko ir vietos, bet Atėnų priemiestyje vis neradau tam tinkamos vietos, kol išgirdau istoriją apie Olimpinių žaidynių miestelį. Po žaidynių buvo surengtas konkursas ir paskelbta, kad miestelyje beveik už dyką bus apgyvendintos neturtingos daugiavaikės šeimos, bet taip neatsitiko.
Kai aplankiau šią vietą, jos atmosfera buvo labai keista ir įdomi. Miestelis turėjo visus elementus, kurių man reikėjo filmui: erdvė buvo vidury niekur, aplinkui – tvoros, sportuoti skirti pastatai, baseinas su purvinu vandeniu. Apėmė jausmas, kad čia gyvenantis vaikas neturėtų ką veikti. Ir dar miestelis turėjo graikų istorijos, atnešusios naujų įžvalgų į scenarijų. Bet pradinė filmo idėja buvo apgyvendinti grupę vaikų apleistoje vietoje, panašioje į dykumą, ir į ją sudėti visą jaunų žmonių energiją. Žinojau, kad toks susidūrimas atneštų daug smurto. Norėjau kalbėti apie šią prieštarą. Taip pat stengiuosi, kad veiksmas neapibrėžtų vietos, kad jis galėtų vykti bet kurioje pasaulio vietoje, nes mane domino būtent vaikų išgyvenami jausmai.
– Filme vaidina neprofesionalūs veikėjai. Kaip juos atrinkote?
– Du ar trys mokėsi vaidybos, kiti lankė mokyklą, nes buvo visai jauni. Mes darėme viską, kas įmanoma. Lankėmės vidurinėse, šokių, imigrantų mokyklose, ieškojome vaikų gatvėse. Atlikome tris atrankos turus. Man regis, iš viso atrankoje dalyvavo maždaug penki šimtai berniukų. Iš jų visų atrinkau dvidešimt. Žinojau, kad noriu skirtingo amžiaus vaikų grupės, kuri atrodytų tarsi gyvenanti vasarą miestelyje. Vaikų, kurie būtų priversti leisti laiką kartu, nes daugiau nebūtų ką veikti, todėl pasirinkau vaikus nuo 12 iki 20 metų. Norėjau, kad jie skirtųsi ne tik išvaizda, bet ir elgesiu. Su šiais dvidešimt jaunuolių ilgai repetavome, kol galiausiai atrinkome dvylika vaikinų.
Po to sekė 6–7 mėnesius trukusios repeticijos, nes norėjome, kad vaikai atrodytų tarsi draugų grupė. Jie turėjo vienas kitą gerai pažinti ir suprasti. Taip pat jaunuoliai iš anksto nežinojo filmo scenarijaus. Jiems tik buvo pasakyta, kad jie yra vaikų grupelė, gyvenanti miestelyje. Aš nenorėjau priversti jų galvoti, apie ką yra kiekviena scena. Norėjau, kad jie tiesiog žaistų, jaustųsi laisvi, patys pasirinktų savo veikėjus ir jų veiksmus. Aš jiems papasakodavau, apie ką bus scena, pavyzdžiui, persirengimo kambaryje, kur jie bandydavo paleisti vandenį, tada jiems leisdavau vaidinti.
Kiekvieną kartą, kai pamatydavau ką nors, kas man patinka, pasikviesdavau tą vaiką ir liepdavau elgtis kitaip. Jie nemokėjo scenarijaus ir nejautė jokio spaudimo, kad jų veiksmai turi reikšti kažką prasmingo. Aš žinojau, ką visa tai reiškė, bet jiems tai buvo tarsi žaidimas. Juokinga buvo tai, kad kai jie prieš porą mėnesių pamatė filmą, kadangi jie visą laiką žaidė, nejautė, jog filme yra daug smurto. Iš pradžių jiems atrodė, kad tai bus tiesiog filmas apie paauglius, bet pamatę „Parką“ buvo šokiruoti.
– Filme vaikų žaidimuose jaučiama didelė agresija. Vienas pagrindinių veikėjų Aris, artėjant filmo pabaigai, irgi tampa itin smurtaujantis. Kodėl?
– Tam papasakoti aš visada naudoju vieną pavyzdį. Manau, kad tai atėjo iš vaikų. Net ir rašydama scenarijų turėjau tokią idėją. Dvi dienas prieš filmavimą nuėjome į Olimpinį miestelį repetuoti scenos persirengimo kambaryje. Norėjome, kad jie priprastų prie filmavimo komandos. Iš pradžių repetavome sceną su rankų lenkimu, nes ji buvo jiems lengviausia. Po 30-ies sekundžių, kai vaikai įėjo į šią erdvę, jie pradėjo viską daužyti. Prie manęs priėjusi filmo dailininkė pradėjo klausinėti, ką jie čia daro, nes scenoje nebuvo numatyta, kad vaikai pradės viską daužyti. Ji klausė, ką aš darau, nes tai net nebuvo mūsų daiktai. Bet aš jiems nieko neliepiau daryti. Kai paklausiau jų, kodėl jie taip elgiasi, vaikai atsakė – tu mus čia atvedei.
Todėl grįžtant prie esmės – kai sujungi vienas kitam prieštaraujančius dalykus, kaip kad vaikus, kupinus energijos, uždarai į erdvę, kurioje nieko nėra, žinai, kad įvyks kažkas blogo. Jie ne visada gali išreikšti savo jausmus žodžiais, todėl šie veiksmai pasako, kaip jie jautėsi. Kai juos atvedėme ir pasakėme, kad jūs čia gyvensite, jų reakcija iškart buvo viską sugriauti. Galbūt jie negalėjo su tuo susitaikyti, o gal jiems tai buvo tarsi žaidimas. Visas filmo veiksmas tarsi nuolat kartojasi. Jie visą laiką žaidžia norėdami pamiršti, kur jie yra, pamiršti liūdesį.
– Ar manote, kad filmo veikėjai atspindi visą jaunąją graikų kartą?
– Man šis filmas nėra apie Graikiją. Žinoma, mano šalyje jis suvokiamas vienaip, bet kartu filmo veikėjai atspindi tai, kas vyksta daugelyje valstybių. Pavyzdžiui, po Londono kino festivalyje vykusios peržiūros prie manęs priėję žmonės pradėjo kalbėti apie „Brexit“ ir kas laukia Jungtinės Karalystės ateityje. Pati vieta filme atrodo netikra, tarsi iš mokslinės fantastikos filmų. Mes filmavome ne vien Olimpiniame miestelyje, bet ir už jo ribų, norėdami sukurti tą netikrumo atmosferą. Kodėl kas nors išvis turėtų gyventi tokioje aplinkoje? Vaikai šiame filme nebūtinai yra graikų vaikai.
Mes tiesiog norėjome sukurti netikrą, sukonstruotą aplinką ir joje apgyvendinti jaunus žmones, kuriuose ši erdvė sukeltų natūralius veiksmus. Tuo pačiu metu veikėjai gali kalbėti apie Graikiją, kaip ir apie kiekvieną šalį pasaulyje, todėl nemanau, kad filme pasakojama apie šią konkrečią tautą. Žinoma, ši karta mano gimtinėje susiduria su problemomis, svarstymais, kokia bus jų ateitis, ką jiems reikės daryti, bet kartu tai vyksta ir kitur.
– „Kino pavasaryje“ taip pat yra kiti du filmai – „Amerikos mylimoji“ ir „Visos nemiegotos naktys“, kuriuose pasakojama apie jaunąją kartą.
– „Amerikos mylimąją“ pamačiau vakar. Daug kas man siūlė ją pažiūrėti. Iš tiesų tame filme yra gana daug panašumų. Manau, šiuo metu dauguma režisierių dėl susiklosčiusios keistos politinės situacijos pasakoja savo istorijas per jautriausius ir labiausiai šios padėties paveikiamus žmones, todėl jie renkasi būtent šią kartą.
– Prieš „Parką“ režisavote du trumpametražius filmus. Šis yra pirmasis pilnametražis kūrinys. Kuo skiriasi kurti trumpo metro ir pilnametražį filmus?
– Iš pradžių maniau, kad nėra jokio skirtumo. Tačiau iš tiesų aš tik kvailinau save. Mano trumpametražiai filmai yra gana ilgi, palyginti su kitais tokio tipo kūriniais. Mano antrasis yra 32 minučių, todėl mąsčiau, kad padauginsiu tai iš trijų ir viskas bus gerai. Bet tai buvo tikriausiai pats sunkiausias dalykas, kurį man teko daryti gyvenime. Sunkiausia yra tai, kad negali taip lengvai matyti viso vaizdo. Trumpametražyje viskas paprasčiau, kuriant ilgą filmą labai lengva pasimesti, viskas nebėra taip lengva. Visada turi grįžti atgal ir bandyti įsivaizduoti arba pamatyti bendrą vaizdą, ypač kuriant pirmą kartą, kai nesi to patyręs, kiekvienas žingsnis yra tarsi pirmas kartas. Net ir rašant filmo scenarijų visko mokaisi iš naujo. Jeigu nori labiau eksperimentuoti su naratyvu, nežinai, kaip tai atrodys ar suveiks.
– Ar po šios patirties grįšite prie trumpametražių, ar ir toliau kursi pilnametražius filmus?
– Aš jau dabar rašau naują scenarijų pilnametražiam kūriniui. Manęs netenkina trumpametražių formatas. Nežinau, kaip sutalpinti tai, ką noriu pasakyti, į kelias minutes. Man patinka žiūrėti trumpametražius, bet mano protas taip neveikia. Aš negaliu kurti tokių istorijų, todėl labai tikiuosi, kad antrąjį filmą man bus lengviau sukurti.
– Šiais metais „Kino pavasaryje“ esate ir „Trumpo konkurso“ žiuri narė. Kas svarbiausia žvelgiant į šiuos filmus?
– Man svarbiausia, kad filmai mane įkvėptų, kad režisierius turėtų savo balsą ir stilių. Nors tai gali nuskambėti labai banaliai, manau, kad svarbu, jog filmas išsiskirtų iš kitų savo stiliumi. Kartu jis gali suteikti dalelę to, ko nematei kituose kūriniuose. Net ir filme matomos klaidos nėra taip svarbu, jeigu režisierius išpildo savo viziją ir pasirenka nepaisyti taisyklių, norėdamas sukurti savo kūrinį. Aš manau, kad tai yra svarbiausia, pati norėčiau apdovanoti tokį filmą.
