Įspūdingomis dekoracijomis ir kostiumais pasižymintis teatrališkas filmas, vaizduoja Centijos ir Grošijos šalių konfliktą. Jo centre – skirtingose barikadų pusėse gyvenantys jaunuoliai Zigmas ir Jadzė. Novatoriškomis idėjomis pasižymėjęs Raimondas Vabalas, filme pats pasirodo režisieriaus amplua, vis primindamas žiūrovams, jog tai, ką šie mato, nėra realu.
Fragmentai iš filmo „Marš, marš tra-ta-ta“ operatoriaus Donato Pečiūros ir kinotyrininkės Natalijos Arlauskaitės pokalbio.
Kaip filmas „Marš, marš tra-ta-ta“ buvo sutiktas 1964 metais? Kokios buvo draugų ir kolegų reakcijos?
Kaip dažniausiai nutinka filmuojant komediją, daugiausiai juokėsi pati filmavimo grupė. Pasirodė, kad žiūrovai to humoro ekrane visai nematė. Filmas buvo sutiktas labai šaltai ir publika jo visiškai nesuprato. Filmo likimas, kaip ir pats jo kūrimas, buvo labai nelengvas. Norėčiau grįžti į dar ankstesnius laikus, nes net dabar sunku įsivaizduoti, kaip Lietuvos kino studija ryžosi imtis tokio filmo. Tai būtų beveik tas pats, lyg šiandien Lietuvoje nuspręstų filmuoti „Žvaigždžių karus“. Tai visiškai neįmanoma. Neįmanoma buvo pastatyti ir „Marš, marš tra-ta-ta“. Kino studija nieko neturėjo – nei paviljono, nei aparatūros, nei specialistų. Aš pats buvau nufilmavęs tik savo diplominį darbą, o Raimondui Vabalui tai buvo trečiasis filmas po „Žingsniai naktį“.
Kaip dažniausiai nutinka filmuojant komediją, daugiausiai juokėsi pati filmavimo grupė.
Kokia buvo filmo pradžia?
Žinoma, viskas prasidėjo nuo paraiškos, scenarijaus. 1963 m. žiemą, R. Vabalas, G. Kanovičius, I. Rud-Gercovskis ir aš buvome nuvežti į Trakus. Ten buvo sportinė bazė – viešbutis, kur uždarė mus visam mėnesiui. Ten ir įvyko visas literatūrinis-kūrybinis darbas: Kanovičius gulėjo ant lovos ir fantazavo, Vabalas vadovavo visam procesui, Rud-Gercovskis užrašinėjo, o manęs jie klausinėjo, ar visas fantazijas bus įmanoma techniškai išpildyti. Tokia ir buvo pati pradžia.
Koks buvo tolimesnis filmo procesas?
Lietuvoje paviljonų nebuvo, filmavome Rygos ir Jaltos kino studijose. Aš neįsivaizduoju, kaip su tokiais mažais pinigais, kuriuos mes turėjome, buvo galima daryti šį filmą. Žinoma, dėl to ir atsisakėme Nidos peizažo, o visos smėlynų scenos buvo nufilmuotos Vilniaus karjere. Užbaigti filmą prireikė dvejų metų: per kraują ir neįsivaizduojamus sunkumus. Tikras stebuklas, kad tai buvo pirmasis spalvotas lietuviškas filmas – gera matyti, kad net skaitmeninė filmo kopija išlaikiusi tikrąsias spalvas. Dabar Maskvoje filmo negatyvas laukia savo eilės restauracijai ir manau, kad jo vaizdas bus neprastesnis nei kad buvo tada, vos išleidus.
Visas filmas išties labai spalvingas, o dekoracijos bei kostiumai įspūdingi – ar tai buvo milžiniškas iššūkis?
Taip, visa filmo stilistika aiškiai reikalavo spalvų, juk kitaip nebūtų įmanoma atskirti dviejų kariuomenių. Labai garsus to meto dailininkas buvo pakviestas iš Leningrado, kuris filmui išdažė visus Švėkšnos namus. Jungtinių tautų salės dekoracijoms buvo sujungti du didžiausi Rygos paviljonai. Specialiai tų scenų filmavimui, iš Lietuvos buvo atsiųsti visi lichtvagenai – papildomos elektros galios sunkvežimiai, nes tiek, kiek jų turėjo Latvija, neužteko. Paviljone būdavo taip karšta nuo šviesos kiekio, kad man net nereikėjo jokių matavimo prietaisų – pats veidu jutau, kad jei jau karšta – tai šviesos filmavimui užtenka.
Kaip filmas kovojo su tuometine cenzūra?
Lenkija, išgirdusi, kad šis filmas statomas Lietuvoje, parašė diplomatinę notą, kuri vėliau nukeliavo į Maskvą. Todėl filmas turėjo labai sunkią dalią, teko daug scenų perfilmuoti. Maskva norėjo, kad filmas būtų suprantamas ir socialiai nukreiptas prieš fašistus – todėl ir atsirado R. Vabalo užkadrinis tekstas bei finalinė nespalvota scena, kuri paaiškina, apie ką buvo visas filmas. Nepamenu, kad būtume išmetę kokias svarbias scenas, tiesiog jos buvo trumpinamos, atsirado daug nereikalingo teksto, tačiau visa tai buvo neišvengiama, norint išsaugoti ir rodyti filmą.
Raimondo Vabalo filmų retrospektyva – tai reta proga žiūrovams išvysti unikalius lietuviškus filmus, kurie (išskyrus „Marš, marš, tra-ta-ta!“) demonstuojami iš 35 mm kino juostos.
