Premjeros dieną beveik dešimt minučių po seanso griaudėjusius žiūrovų plojimus užfiksavusi režisierė sako norėjusi juos parodyti savo filmo herojui, kuris pats negalėjo dalyvauti premjeroje. „Širdis plyšo, kad Simas negalėjo dalyvauti filmo premjeroje Lietuvoje. Praėjus kelioms dienoms po premjeros nuvykau pas Simą parodyti telefonu nufilmuotą publikos reakciją,“ – sako G.Žickytė.
Simas Kudirka, susigraudinęs ir negalintis patikėti, kad visa atsistojusi publika ploja ir skanduoja jo vardą, anot režisierės, tapo jos jautriausiu premjeros dienų atsiminimu.
„Su Simu praleidome ne vienerius metus kurdami „Šuolį“. Savo herojui esu be galo dėkinga, kad jis, būdamas beveik 90-ies metų, sutiko leistis į šią filmo kelionę. Žinau, kaip nelengva jam buvo iš naujo išgyventi dramatiškas savo gyvenimo patirtis. Tiek dvasiškai, tiek fiziškai tai buvo didelis jam tekęs iššūkis. Filmavome laivuose, kalėjime, keliavome po Ameriką – nuo Niujorko, Bostono, Čikagos iki Floridos, kur mūsų laukė pakrančių apsaugos kateris „Vigilant“, į kurį Simas peršoko prieš 50 metų ir savo siaubui buvo grąžintas sovietų budeliams atgal,“ – pasakoja režisierė.
Anot jos, po kiekvieno filmo „Šuolis“ tarptautinio apdovanojimo, ji skambindavusi S.Kudirkai padėkoti, nes prizas priklauso ir jam: „Be Simo charizmos ir artistiškumo filmas tikrai nebūtų sukurtas toks, koks yra.“
Nors pats S.Kudirka juokiasi, kad ta galybė filmui tekusių apdovanojimų – tik režisierės, įkalbėjusios jį leistis į prisiminimus, nuopelnas. „Ne veltui buvo jos ašaros kuriant filmą,“ – sako S.Kudirka.
„Simui kažkodėl labai įstrigo tie momentai, kai buvau visiškoje neviltyje ar apsiverkiau. Kaip pavyzdžiui, po metus trukusių derybų, susiorganizavę filmavimą laive „Vigilant“, tik atskridę su komanda į Ameriką, sužinojome, kad mūsų nebeįleis laivą, nes jis netikėtai sugedo ir jį turės pataisyti. Tada, atsimenu, nufilmavome laivo scenas tiesiog ant vandenyno kranto. Tai, žinoma, neapsiėjo be mano ašarų. Tačiau nepasidavėme ir dar po pusmečio į laivą patekome,“ – pasakoja G.Žickytė.
Pabaigtą kurti filmą, dar prieš tarptautinę premjerą, režisierė savo herojui parodžiusi kompiuterio ekrane, jo virtuvėje: „Buvo nuostabu, su kokia emocija Simas žiūrėjo filmą – ir juokėsi, ir graudinosi. Iki šiol man nepaprastai gaila, kad dėl pandeminės situacijos pasaulyje Simas negalėjo su mumis keliauti po tarptautinius kino festivalius. Po susitikimų su publika, mes skambindavome Simui ir nors taip jam perduodavome publikos reakcijas.
Niekada nepamiršiu, kaip Romoje mano telefonas keliavo iš rankų į rankas, žiūrovai su Simu dalinosi savo emocijomis, o jis susigraudinęs, kitame laido gale, vis dėkojo: „Thank you, thank you“. Belgijoje, atsimenu, publika jam dainavo dainą apie laisvę flamandiškai. O peržiūra Maskvoje sutapo su Simo gimtadieniu. Tą dieną visa salė telefonu dainavo jam gimtadienio pasveikinimo dainą.“
Režisierė sako nepaprastai laukianti penktadienio vakaro – tądiena Marijampolės kino teatre „Spindulys“ S.Kudirka pagaliau galės pamatyti filmą didžiajame ekrane, specialiame seanse su ribotu kiekiu žiūrovų. „Pagaliau pats Simas gyvai pajus publikos reakciją. Man tai bus dar viena premjera,“ – sako filmo „Šuolis“ režisierė G.Žickytė.
Filmas „Šuolis“, tai Lietuvos „Moonmakers“, Prancūzijos „Faites un Voeu“ ir Latvijos „VFS Films“ bendros gamybos filmas.
Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Prancūzijos nacionalinis kinematografijos centras, Latvijos nacionalinis kino centras ir kt .
Filmas „Šuolis“ jau Lietuvos kino teatruose.
