Įsivaizduojamas dviejų kino kūrėjų pokalbis tapo kolektyvo iš Senegalo ir Nacionalinio Kauno dramos teatro kūrybiniu varikliu, kuris po filmavimo sniegu nuklotose Semeliškėse ir karščiu alsuojančiame Dakare tapo trumpo metro filmu „Pokalbis tarp pasaulių“. Filmo peržiūra ir artimesnė pažintis su O.Sembène kūryba vyks lapkričio 19 d. kino centre „Romuva“, Kaune.
Jau trečius metus Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) dalyvauja Kūrybiškos Europos partnerysčių projekte, siekiančiame megzti Europos kultūrinius ryšius su Afrikos žemyno kultūromis, meno centrais ir kūrėjais. Šių metų rugsėjo 13 dieną žiūrovai buvo kviečiami į NKDT premjerą pagal Burkina Faso dramaturgo Aristide Tarnagda pjesę „Atidaryk duris“ (rež. J.Vinciūnas). Kino filmas – dar vienas šio projekto kūrinys. Senegalo ir Lietuvos kultūras sujungiančio filmo kūrybinis procesas vyko 2024 m. žiemą skirtingose Lietuvos vietose ir vasarą Dakare. Filmo partneris – Dakare įsteigtas tarptautinis meno ir mokslinių tyrimų centras „RAW Material Company“.
Filmo kūrėjai – menininkų kolektyvas „The School of Mutants“ (liet. Mutantų mokykla): Stéphane Bottéro, Hamedine Kane ir Valérie Osouf, savo kūrinius pristatantis įvairiose meno renginiuose pasaulyje (Dakaro bienalė, Kauno bienalė, Berlyno bienalė ir kt.). Pagrindinius herojus įkūnijo teatro režisierius Naubertas Jasinskas ir kino režisierius Alassane Sy iš Senegalo. 2024 m. lapkričio 22–24 d. „Pokalbio tarp pasaulių“ premjera vyks Dakare. Apie filmo gimimo procesą pasakoja Afrikos žemyną atstovaujantys kūrėjai.
– Gal galėtumėte prisistatyti ir daugiau papasakoti apie „The School of Mutants“? Ar dažnai dirbate kartu? Kokie yra šiuo metu jus dominantys klausimai arba temos?
– Esame Valérie Osouf, Stéphane V.Bottéro ir Hamedine Kane, „The School of Mutants“, bendros meno ir tyrimų platformos, skirtos pasipriešinimo, spekuliatyviosios ateities ir alternatyvios istorijos temoms postkolonijiniame kontekste tyrinėti, nariai. Mus domina dekolonizacijos, bendruomeniškumo ir gebėjimo įveikti sunkumus klausimai, ypač kai jie persipina su aplinkos ir kultūros problemomis. „The School of Mutants“ gimė iš bendro intereso skatinti bendradarbiavimą ir tarpdisciplininę erdvę įvairiose šalyse.
– Koks šiuo metu Dakaro meninis ir kultūrinis klimatas?
– Dakaro menas klesti, o tokie svarbūs renginiai kaip Dakaro bienalė pristato šiuolaikinį Afrikos meną pasauliniu mastu. Dakaro menininkai nagrinėja urbanizacijos, ekologijos, ekstraktyvizmo ir kolonializmo palikimo problemas, dažnai pasitelkdami naujoviškas priemones. Šis kūrybinis Dakaro kraštovaizdis formuoja mūsų veiklą, nes aktyviai bendradarbiaujame su bendruomene ir lokaliu naratyvu, kartu juos susiedami su platesnėmis pasaulio problemomis.
– Papasakokite apie filmo „Pokalbis tarp pasaulių“ idėjos kilmę ir kontekstą.
– Filmas gimė norint suvienyti du iškilius XX a. kino kūrėjus Joną Meką ir Ousmane Sembène įsivaizduojamame sienas ir laiką peržengiančiame dialoge. J.Meko kūriniuose skamba tremties ir nostalgijos temos, O.Sembène vaizduoja afrikiečių emancipaciją. Jo vizija tvirtai įsišaknijusi kairiųjų panafrikiečių idealuose. Inscenizuodami įsivaizduojamą šių kūrėjų pokalbį, norime ištirti kino, kaip pasipriešinimo ir sąsajos priemonės, vaidmenį, jo galimybes ir ribas.
– Kokie buvo šio filmo kūrimo etapai?
– Pradėjome nuo tyrimų, kurių metu gilinomės į J.Meko ir O.Sembène gyvenimą, kūrybą ir bendruomenes. Filmavimas vyko J.Meko gimtajame kaime Lietuvoje ir Dakaro Yoff Pecheurs rajone, kur O.Sembène praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Šių vietų įamžinimas kino juostoje leido sukurti poetišką abiejų režisierių buvimo jausmą, įkūnytą dviejų aktorių: Alassane Sy ir Nauberto Jasinsko, kurie taip pat yra režisieriai. Montuojant filmą bendradarbiauta su Senegalo ir Lietuvos menininkais, derintos perspektyvos, kad būtų sukurtas filmo tonas ir pasakojimas.
– Tyrimai buvo dalis filmo kūrimo proceso. Kokie tyrimų metu atrasti dalykai nustebino labiausiai?
– Mus pribloškė tai, kad Lietuvos ir Senegalo kultūrose labai vertinamas žodinis pasakojimas ir kolektyvinė atmintis. Šis bendras bruožas mums leido suvokti pasakojimo, kaip kultūros išsaugojimo ir pasipriešinimo būdo, svarbą labai skirtinguose kontekstuose.
– Ar galėtumėte šiek tiek paaiškinti svarbiausius filme matomus parinktus vaizdus, tokius kaip žmonių figūrėlės, jūros pakrantė ir pan.?
– Filmo vaizduose slypi daugybė prasmių. Pavyzdžiui, jūra simbolizuoja atskirtį ir sąsają, tremtį ir diasporą, bet taip pat jungia du žemynus. Figūrėlės ir simboliniai objektai atskleidžia protėvių žinias, kultūrinę atmintį ir pasipriešinimą, ir vaizduodamos žinomas pasaulines figūras (Andy Warhol, Nina Simone, Ho Chi Minh, Yoko Ono, Allen Ginsberg, Patrice Lumumba, Amilcar Cabral ir t.t.), sukuria filmui reikiamą kontekstą.
– Kaip sugalvojote filme girdimą dialogą?
– Dialogas yra kruopščiai sukonstruotas įsivaizduojamas pokalbis, paremtas J.Meko ir O.Sembène raštais ir kino darbais. Mūsų tikslas buvo užfiksuoti jų bendras ir prieštaringas vertybes bei pasaulėžiūrą, tyrinėjant atminties, išstūmimo ir kultūrinio pasipriešinimo temas, pasitelkiant dialektišką procesą, pagerbiantį abiejų autorių nuomonę.
– Ar galėtumėte papasakoti apie Ousmane Sembène ir jo reikšmę Senegalo kultūrai?
– Ousmane Sembène, kuris taip pat buvo novelistas ir kovotojas, yra svarbi Senegalo kultūros ir „juodaodžių paveldo“ asmenybė, vadinama „Afrikos kino tėvu“. Jo kūryba suteikė naują perspektyvą, kuri afrikiečiams leido pamatyti save kaip laisvus subjektus, metė iššūkį kolonijiniams pasakojimams ir skatino savęs reprezentaciją. Jo įtaka toli peržengia kino ribas, primindama meno poveikį socialiniams judėjimams ir kultūriniam pasididžiavimui.
– Kaip O.Sembène suvokiamas šiandien? Ar jo filmai ir literatūra įkvepia jaunesnius menininkus?
– Žinoma. O.Sembène įsipareigojimas perteikti tikrą afrikietišką patirtį ir nagrinėti socialines problemas tebėra įkvepiantis jauniems Afrikos kino kūrėjams ir menininkams. Jo dėmesys pasakojimui, kaip pokyčių priemonei, ir atsisakymas prisitaikyti prie vakarietiškų standartų labai stipriai veikia jaunąją kartą, siekiančią tęsti jo palikimą.
– Kaip manote, ar įsivaizduojamo O.Sembène ir J.Meko pokalbio rekonstrukcija gali būti įdomi Senegalo žiūrovams?
– Taip, be abejo. Filme nagrinėjama diskusija giliai siejasi su Senegalo žiūrovais. Įsivaizduojamo pokalbio idėja kviečia žiūrovus apsvarstyti tam tikrų sunkumų tarptautiškumą ir kartu leidžia naujai pažvelgti į O.Sembène palikimą, kaip į platesnio kino pokalbio dalį.
– Kokie jūsų įspūdžiai apie Lietuvą ir Lietuvos meninę kultūrą?
– Lietuvos menas giliai atspindi istoriją, tapatybę ir kultūrinį atsparumą. Vyksta kolektyvinės atminties iš naujo vertinimo procesas, kuris sutampa su panašiais judėjimais Senegale. Mus priėmė atvirumo ir mainų kultūra, praturtinusi bendradarbiavimą su Lietuvos menininkais ir bendruomenėmis.
– Ar atradote kokių nors paralelių tarp Senegalo ir Lietuvos kultūrų, kraštovaizdžių ir žmonių?
– Nepaisant geografinių ir kultūrinių skirtumų, abi šalis sieja sudėtinga imperialistinės okupacijos istorija, bet kartu ir pagarba paveldui, kolektyvinei tapatybei. Nors kraštovaizdžiai ir skiriasi, turi panašiai gilią kultūrinę atmintį. Šis paralelių atradimas lėmė daugelį filmo vaizdų ir pasakojimų pasirinkimų.
Lapkričio 19 d. filmų peržiūra yra nemokama, tačiau būtina išankstinė registracija, nes vietų skaičius ribotas.
Renginio metu vyks filmą „Pokalbis tarp pasaulių“ lydinti diskusija su režisieriumi Naubertu Jasinsku. Taip pat kino kritikas Gediminas Jankauskas pristatys kino filmą „Juodaodė mergina“ (rež. O.Sembène). Šis filmas rodomas prancūzų kalba su subtitrais anglų kalba.
