Režisierius atvirai bendravo su žiūrovais.
– Sukūręs filmą „Rožė“ (2011) teigėte, kad daugiau niekada nekursite istorinių filmų. Kas pastūmėjo grįžti prie šio žanro?
– Turbūt tuo metu pajuokavau, nes po filmo „Rožė“ rodymo Lenkijoje buvo tiek daug emocingų susitikimų su žiūrovais, kad šiek tiek norėjau susilaikyti nuo istorinių filmų kūrimo.
– Kaip gimė sumanymas kurti „Voluinę“?
– Nuolatinis tobulėjimas yra itin svarbus mano darbe, o tam, kad galėčiau kurti, reikia išsaugoti proto gaivumą. Nustojęs domėtis šiuolaikine istorija pradėjau skaityti ir nagrinėti liudininkų pasakojimus ir kilo mintis, kad galima sukurti filmą. Perskaičiau dar daugiau knygų ir praėjo dar metai, kol subrendo mintis sukurti pasakojimą apie to meto įvykius.
Pirmas klausimas, nuo kurio pradedu, „kodėl ir kaip žmogus gali būti toks žiaurus?“, o antras klausimas – „kaip gyventi, kai baigiasi pasaulis, pasaulio pabaigos metu?“. Apie filmą pradėjau galvoti 2011–2012 m., dar prieš Maidano įvykius ir prieš pasauliui pasukant į radikaliąją pusę.
Gana brangiam filmui buvo itin sunku gauti finansavimą, nes valstybinės institucijos, vien išgirdusios žodžius „skerdynės“, „Voluinė“, „Smarzowski“, nusisukdavo. Žinoma, daugelis įmonių turi nemažai interesų Ukrainoje. Taip kilo klausimas, ar tai geras metas kurti tokį filmą. Atrodo, kad niekada nebuvo gero meto šiam filmui sukurti. Nebuvo galima erzinti Sovietų Sąjungos, taip pat netinkamas metas buvo, kai Ukraina ir kitos valstybės atgavo nepriklausomybę ir, žinoma, dabar, dėl ekonominių saitų. O man pačiam tai buvo idealus metas, nes manau, kad po poros metų nebeturėčiau jėgų tokiam sudėtingam filmui sukurti.
Kitas svarbus dalykas, kad šiuo metu dar gyvi asmenys, tų įvykių liudininkai. Šį filmą sukūriau pačiu nuoširdžiausiu ir sąžiningiausiu būdu, bet taip pat suprantu, kad tai yra filmas, rodantis mano, kaip lenko, požiūrį.
– Ar šis filmas atspindi gyvenimą ir ar iš tikrųjų taip atrodo pasaulio pabaiga? Ar filme rodoma, kad šiuo metu einama link pasaulio pabaigos?
– Žmogus nepasimoko iš istorijos pamokų. Turime daug įvykių, kurie tai paliudijo: armėnų genocidas, Voluinė, Balkanai, Ruanda. Tai žmogaus savybė, iš jo kylantis blogis. O atsakant į klausimą „kaip gyventi po pasaulio pabaigos“ – iš tikrųjų galvoju, kaip gyvena tie žmonės, kurie matė ir buvo savo artimųjų, mylimųjų nužudymo liudininkai. Kaip jie gyvena šiame normaliame pasaulyje?
– Kur filmas buvo filmuotas ir kas jame vaidina – ukrainiečių ar lenkų aktoriai?
– Filmavome įvairiose Pietų, Rytų Lenkijos vietose, taip pat daug filmo dalių buvo nufilmuota etnomuziejuje Liubline. Manau, kad pavyko surinkti aktorius. Ukrainiečiai vaidino ukrainiečius, lenkai – lenkus, vokiečiai – vokiečius, ir tai yra mūsų sėkmė. Žinoma, ne visi ukrainiečiai, kurie perskaitė scenarijų, sutiko vaidinti filme ar net pabandyti. Keli ukrainiečiai atsisakė, kai jau buvo sutarta vaidinti, nes pasklido gandas, kad filmas finansuojamas rusų pinigais. Tai netiesa.
– Kas finansavo filmą?
– Pinigų gavome iš Lenkijos kinematografijos instituto, platintojų, verslininkų, privačių asmenų, Lenkijos valstybinės televizijos, „Canal +“ ir kitų socialinių organizacijų, taip pat žiūrovų, nes paskutinės scenos buvo baigtos būtent už jų pinigus.
– Ar filmą galima pamatyti Ukrainoje ir ką apie jį mano šalies valdžia?
– Tai yra mano nesėkmė, pralaimėjimas, kad filmas nebuvo rodytas Ukrainoje – nei Kijeve, nei Liubove. Kine jis nebus rodomas, bet prieš porą dienų buvo išleistos DVD bei „Blu-ray“ versijos ir kadangi Lenkijoje dirba ir gyvena maždaug milijonas ukrainiečių, tikiu, kad šis filmas greitai pasklis po Ukrainą, kurioje gyvenantys filmo kritikai taip pat galės pagaliau jį pažiūrėti.
– Ar kuriant filmą buvo konsultuojamasi su istorikais?
– Dėl filmo scenarijaus ir montažo versijos konsultavomės su lenkų kino profesionalais. „Voluinė“ iš anksto buvo rodoma Ukrainos ambasadoriui ir jo žmonėms, buvo susitarta, kad jis paruoš žmones šiam filmui, bet nepavyko.
– O kaip ukrainiečius galima paruošti šiam filmui?
– Manau, kad būtų galima parodyti filmą tiems, kurie kuria, formuoja visuomenės nuomonę ir kurie už tai atsakingi už tai. Svarbu, kad autoritetingi asmenys teisingai suprastų „Voluinę“ ir skleistų šalyje savo nuomonę. Manau, būtų geriau, kad politikai šioje diskusijoje nedalyvautų. Kalbant apie lenkų publiką atrodo, kad apie 50 proc. žmonių turi kažkokių žinių apie tai, kas įvyko Lenkijos pakraščiuose karo metu, o Ukrainoje, man atrodo, žinančiųjų apie tai yra daug mažiau.
– Ar kėlėte aktoriams reikalavimą, kad jie gerai išmanytų Voluinės istoriją?
– Tokio reikalavimo neturėjau, bet mane supa labai kūrybingi, protingi, inteligentiški žmonės, todėl neabejoju, kad jie turi tų žinių.
– Neskaitant Lenkijos ir Lietuvos, kur dar buvo rodomas šis filmas?
– Vilniuje prasideda šio filmo tarptautinė kelionė, nors jau buvo rodomas Anglijoje, kur dabar gyvena nemažai lenkų tautybės žmonių. Ten sulaukė labai daug dėmesio. Taip pat Čikagoje, tačiau tikroji kelionė prasideda čia, Vilniuje, toliau keliaus į Budapeštą, Vokietiją, Kanadą, kur gyvena daug ukrainiečių. Žiūrėsime, ar tai bus tik festivalių filmas, ar vis dėlto jam pavyks tapti ir platinamu kino teatruose.
– Ar gali tokia istorija pasikartoti šiandien?
– Bijau, kad taip.
