Kartu su „Saint Laurent“ mados namais kurta drama – ne tik stilingas ar seksualus, bet ir nostalgiškas bei filosofiškas reginys, kuriame režisierius bando atskleisti amžino grožio, prarastos jaunystės ir gimtojo savo miesto, Neapolio, paslaptis. Filmo premjera įvyko Kanų kino festivalyje, po kurios ovacijos netilo net 9,5 minutes.
Kino estetas ir vizualumo meistras, gebantis prisiliesti prie pat sielos gelmių – su italų kino klasikais lyginamas P.Sorrentino jau daugiau kaip du dešimtmečius jaudina viso pasaulio žiūrovus stulbinamais kino reginiais.
Kerinti meditacija apie jaunystę ir senatvę filme „Jaunystė“, tranki ir intelektuali kelionė po amžinąją Romą „Oskaru“ apdovanotame filme „Didis grožis“, iššūkį bažnyčiai metę ryškūs serialai „Jaunasis popiežius“ bei „Naujasis popiežius“ ir dar daugiau – P.Sorrentino yra sukūręs ne vieną prikaustantį kūrinį.
Ne ką mažiau spindi ir naujausias jo filmas. Viena to priežasčių – „Saint Laurent“ mados namų neseniai atvertas kino gamybos padalinys, prisidėjęs ne tik prie „Partenopės“, bet ir prie Geriausiu Europos filmu šiemet pripažinto muzikinio trilerio „Emilija Perez“ atsiradimo.
„Partenopė“ – jau antrasis (po 2021 m. pasirodžiusios „Dievo rankos“) P.Sorrentino darbas, kuriame itin svarbų vaidmenį atlieka ir režisieriaus gimtasis Neapolis. Būtent šio miesto senovinis pavadinimas ir tampa pagrindinės veikėjos, trikdančio žavesio Partenopės, vardu, o ji pati – simbolišku Neapolio atspindžiu.
„Priešingai nei „Dievo rankoje“, šiame filme norėjau kalbėti apie susapnuotą, nepatirtą savo jaunystę. Pats Neapolis man yra tarsi magnetas – su juo mane sieja ir artumo, ir atitolino ryšys, kadangi kaip daugelis neapoliečių, čia gyvenau, iš čia išvažiavau, o vėliau bandžiau sugrįžti“, – sako pats P.Sorrentino.
Režisierius Partenopę seka nuo pat gimimo iki senatvės, kurdamas sentimentalų pasakojimą, kuriame susipina jos įkaitusi ir kūniška jaunystė, jaudinantys vakarai ir vakarėliai įstabioje Kaprio saloje, pasirinktas antropologės kelias bei viską lydintis, amžinas grožis. Ir išties, tiek kino kamera, tiek personažai – rašytojai ir šventikai, jaunuoliai ar net Partenopės brolis – visi, kas patenka su ja į vieną erdvę, negali atitraukti nuo moters akių. „Vis dėlto šis filmas nėra apie grožio žalą ar prakeiksmą. Partenopė – moteris, kuri gimsta aplinkoje, tobulai tinkančioje laisvės siekimui – laisvame mieste, kuris jos neteisia, o ji turi visas sąlygas tęsti savo kovą už laisvę“, – sako P.Sorrentino.
Pačią Partenopę filme suvaidino dvi aktorės – jaunystėje ją įkūnija aktorė ir modelis Celeste Dalla Porta, o brandžiame amžiuje – Italijos kino legenda Stefania Sandrelli. Filme pasirodo ir dar vienas „Oskaro“ laureatas – puikiai žinomas britų aktorius Gary Oldmanas, kuriam atiteko rašytojo Džono Čiverio rolė. Būtent jo personažas Partenopei filmo metu ištaria simbolišką frazę: „Nenoriu pavogti nė minutėlės tavo jaunystės.“
Štai ką apie Partenopės ir savo personažų santykį taria pats G. Oldmanas: „Ji nekreipia dėmesio į mano veikėjo gyvenimą, kupiną alkoholizmo ir chaoso. Partenopė mato daugiau, įžvelgdama tą grožį, kuris slypi visuose Paolo Sorrentino filmuose. Tai – stebuklingi žmonės, kurie turi trūkumų, tačiau už šių trūkumų yra siela.“
