Sukurti šią trumpametražę kino juostą sumanė Kauno moterų draugija (KMD), jau trečius metus lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis kartu su partneriais vykdanti akciją „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“. Ši akcija yra tarptautinė ir vyksta visame pasaulyje nuo lapkričio 25-osios – Tarptautinės smurto prieš moteris panaikinimo dienos, iki gruodžio 10-osios – Tarptautinės žmogaus teisių dienos.
„Šiemet sugalvojome sukurti edukacinį filmą visuomenei, kuris leistų atpažinti pirmuosius smurto ženklus. Juk kai šneki su moterimis, nė vienai jų vyras netrenkia per veidą pirmame pasimatyme! Emocinė ir fizinė prievarta gimsta pamažu ir ją sunku anksti atpažinti, – aiškino KMD direktorė Daiva Baranauskienė. – Trumpoje filmo įžangoje žiūrovai išgirs veidus slepiančių moterų pasakojamas tikras istorijas apie savo gyvenimą, o vėliau pamatys J.Lapinskaitės režisuotą vaidybinį filmą apie vieną nelaimingą santuoką.“
Sukurti filmą, remiantis tikromis istorijomis ir chrestomatiniais momentais bei atsižvelgiant į užsakovų norus, režisierei J.Lapinskaitei buvo nauja patirtis.
„Kurdama šį filmą, dirbau su jauna, neturėjusia patirties, tačiau entuziazmu trykštančia komanda. Pamačiau, kad kai žmonės yra iniciatyvūs, net labai paprastomis sąlygomis galima padaryti viską. Šįkart man teko siužetą derinti su kitomis organizacijomis, atsižvelgti į užsakovų pageidavimus, tačiau jie sutiko su mano pasiūlymais ir leido man laisvai dirbti, – pasakojo kino kūrėja. – Smurto šeimoje tema man artima. Mano filmuose „Šokanti ant stogų“, „Stiklo šalis“ ar „Miegančių drugelių tvirtovė“ taip pat yra ši tema, tiesiog šįkart prie jos prisiliečiau kitu rakursu.“
J.Lapinskaitė pabrėžė, kad šeimoje vykstančiu smurtu televizija piktnaudžiauja, atvirai rodydama smurto scenas – ji šiame filme to vengė.
„Man kaip menininkei skaudu žiūrėti, kai ši jautri tema televizijos ekrane dažnai yra komercializuojama, stengiantis bet kokia kaina pritraukti žiūrovų dėmesį ir negalvojant apie emocinį poveikį. Šia tema disponuoti bet kaip negalima, – įsitikinusi režisierė. – Kalbėjausi su smurtą patyrusiomis moterimis, išklausiau jų pasakojimų. Mano nuomone, filme nereikia rodyti pačių baisumų – ne baisumai esmė. Man kaip kūrėjai buvo svarbu neperspausti, nes per daug tiesmukai rodomi vaizdai praranda poveikį. Jei žiūrovas netiesioginiu reginiu pajus tas emocijas ir mintis, kurias norėjo pasakyti kūrėjai ir organizatoriai – tikslas bus pasiektas.“
Filme pagrindinius vaidmenis sukūrė jaunosios kartos aktoriai Vesta Šumilovaitė ir Tomas Rinkūnas.
Akcijos „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ organizatoriai tikisi, kad į nemokamas filmo „(Ne)eilinė moters istorija“ peržiūras Lietuvos miestuose ir miesteliuose atėjusios moterys, pamačiusios kino juostą ir pasiklausiusios po filmo seansų vyksiančio aptarimo, išmoks atpažinti tipinį smurtautojo elgesį ir užkirs kelią tokiems santykiams.
„Viskas gali prasidėti nuo perdėto vyro dėmesio, pavyzdžiui, „Kodėl visą dieną neparašei? Aš pasiilgau. Kur dingai?“. Santykių pradžioje į tai reaguojama teigiamai, juk tai – nauja pora, nauji santykiai. Po truputį gali išryškėti partnerio savininkiškumas: „Pabūnam dviese. Kam tau tie draugai, šeima? Jie tau daro blogą įtaką.“ Gali atsirasti perdėtas įtarumas: „Kodėl lakstai susitikti su savo išsiskyrusia drauge? Gal tu irgi nori skirtis?“ Po truputėlį pereinama prie nedidelių bausmių, aprangos reguliavimo: „Kodėl tu su tokiu trumpu sijonu? Kažkam kitam nori patikti?“, elgesio kontroliavimo „Kodėl tu jam nusišypsojai?“. Vieni vyrai moteris labiau kontroliuoja psichologiškai, o kiti imasi fizinės prievartos, – aiškino su daugybe nuo smurto nukentėjusių moterų bendravusi D. Baranauskienė. – Labai dažnai vyrai savo elgesį aiškina taip: „Bet juk aš kitaip jos negaliu sutvarkyti!“ Tai ir yra vyrų smurto prieš moteris esmė – jie nori jas sutvarkyti, padaryti jas sau priimtinas, pasitelkę smurtą ir prievartą.“
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kauno moterų draugijos direktorė Daiva Baranauskienė |
KMD direktorė apgailestavo, kad vyro smurtą patiriančios moterys dažniausiai smurtautojams atleidžia ir taip pragyvena 10–20 metų.
„Egzistuoja vadinamasis smurto ratas: po smurto proveržio būna susitaikymas, atsiprašymas, kartais net dovanos, kitokie prisigerinimai ir kurį laiką visi gyvena gražiai ir ramiai. Šis laikas vadinamas medaus mėnesiu. Vėliau įtampa vėl pradeda kauptis, vyrui atsiranda noras moterį sutvarkyti, pastatyti į vietą, ir įvyksta naujas proveržis. Tie ciklai ir sutrukdo daugumai moterų keisti gyvenimą, nes jos dažnai sako: „Bet juk ne visada muša...“ – pasakojo D.Baranauskienė. – Mitas, kad smurtauja tik geriantys, darbo neturintys ir gyvenimu nusivylę vyrai, priklausantys socialinės rizikos šeimoms. Smurtauja visų socialinių sluoksnių ir socialinio statuso vyrai! O į moterų pagalbos organizacijas dažniausiai kreipiasi vidutinių šeimų moterys, dažnai dirbančios arba išlaikomos gerai uždirbančių vyrų.“
Akcija „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“ dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį į šią opią problemą bandys lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis vyksiančiais renginiais.
