Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai šiais metais prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją.
Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą – kalbiname vienus jauniausių programos sudarytojų – „Moving Cinema“ jaunuosius „programerius“ Ievą Martuševičiūtę ir Roką Makutunovičių. Jaunieji „programeriai“ – tai tarptautinio kino edukacijos projekto „Moving Cinema“ ir nevyriausybinės organizacijos „Meno avilys“ iniciatyva.
– Šiais metais jaunieji „programeriai“ dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje pristatydami du filmus. Papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?
Ieva Martusevičiūtė: Patiltėje rugpjūčio 17 ir 24 dienomis pristatome du filmus – Aki Kaurismäkio „Havrą“ ir Carlos Simón „Vasara 1993-ieji“. Abiejų filmų veiksmo centre – vaikai. Pabėgėlis berniukas, ieškantis šviesesnio rytojaus, keliauja į išsvajotąją šalį – Angliją (Havras) ir mamos netektį išgyvenanti šešiametė Frida, besimokanti džiaugtis vaikyste (Vasara 1993-ieji). Ispanų režisierė, autobiografiniu debiutu, švelniai vaizduoja mirties apraiškos įtaką vaiko pasauliui, emocijų kaitą, šeimos svarbą kiekvieno gyvenime, nepaisant amžiaus. Todėl tikiu, filmo tema asmeniškai prisilies prie kiekvieno žiūrovo.
Rokas Makutunovičius: „Havras“ – tai suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas, šiemet paminėjęs dešimtmetį. Filme narpliojama pabėgėlių tema, vaizduojama bohemininko rašytojo, ištikimo vieno baro lankytojo Marcelio Markso kasdienybė ir jos netikėtas pokytis sutikus prieglobsčio ieškantį berniuką. Apie pabėgėlių padėtį tiek Lietuvos, tiek globaliu mastu girdime jau seniai, tačiau turint omenyje šiandieninę situaciją, būtent dabar yra pats tinkamiausias metas sustoti ir giliau pareflektuoti šį klausimą stebint šį A.Kaurismäkio darbą.
– Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?
Rokas Makutunovičius: Meilė kinui gali būti suvokiama lyg dėkingumas jo kūrėjams už taikliai ekranizuotus visiems pažįstamus išgyvenimus. Jokiame kitame kūrybiniame žanre žmogus (tiek režisierius, tiek jo kūrinio stebėtojas) nepasitelkia tokios moralinių įrankių visumos, kaip kine. Kai filmo žiūrėjimas yra individualus, į žiūrovą taikomasi tik vaizdu ir garsu, bet kai tai yra bendruomeniška veikla – daug lemia ir aplinkinių reakcijos, po seanso girdimos replikos, kartu šią patirtį išgyvenusių atsivestų draugų atodūsiai pakeliui namo.
Ieva Martusevičiūtė: Manau, kad kinas yra skirtas kiekvienam – todėl čia visi ir visada ras prieglobstį. Na, o naujų judančio vaizdo žiūrėjimo erdvių ar formatų atsiradimas yra puikus visuomenės skatinimas kiek daugiau domėtis kinu ir skirtingomis jo praktikomis.
Manau, kad kinas yra skirtas kiekvienam – todėl čia visi ir visada ras prieglobstį.
– „Gilios upės tyliai plaukia“ jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?
Ieva Martusevičiūtė: Taip, manau tokios erdvės kaip „Patiltė“ esanti po Liubarto tiltu tikrai veikia kino žiūrėjimo patirtį. Čia būdamas stebi realybę ekrane – ji tave įtraukia, pasisavina, apkabina garsais, vaizdais, neskubančiu ritmu. Tada dėmesį išblaško riedučiais pralekiantis būrelis vaikų – grįžti į realybę už ekrano – tyliai plaukia Neris, tiltu zuja keliaujantys namo, ir tie, kurie neturi kur keliauti. Kažką, neabejoju, tai galėtų blaškyti, tačiau tokiomis akimirkomis pasijuntu, tarsi pati būčiau kažkieno stebimo filmo dalimi.
Rokas Makutunovičius: Žinoma, veikia. Galbūt ne kiekvienas filmas įsipaišytų tarp dviejų tilto kolonų, tolėliau bruzdant vakaro eismui, tačiau mėginome atrinkti tokius, kurie kokiu nors aspektu derėtų tiek su programos siekiais, tiek su vieta. Pavyzdžiui „Le Havre“ kartais rodomi urbanistiniai vaizdai, kurie žiūrėjimą į miestą mieste seansą paverčia meta patirtimi. Seansai po Liubarto tiltu nuo kino teatrų taip pat skiriasi tuo, kad vyksta atviroje, dinamiškoje erdvėje – tai gera proga pažinti savo santykį su aplinka, jos įtaką; o kartu tas atvirumas siejasi su pačiu projekto pavadinimu „Gilios upės tyliai plaukia“, raginančiu siekti naujų suvokimų.
– Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?
Ieva Martusevičiūtė: Nepaprastai džiugu, jog šitiek skirtingų organizacijų gali dalintis kinu, smagu, kad girdisi ir jauno žmogaus balsas, šiais metais atstovaujamas „Skalvijos kino akademijos“, „Youngblood“ ir „Jaunųjų Programerių“. Taip galima garantuoti, jog kiekvienas kino mylėtojas atras sau ir apie save, o seanso šeimininkai galbūt net praplės savo auditoriją. Gera priklausyti šiam 12-tukui, esame labai dėkingi „Moving Cinema“ ir „Meno Avilys” komandai už suteiktą galimybę mokytis ir augti. Lieka tikėtis, jog nenuvilsime žiūrovų atrinktais filmais bei pasisėmę patirties programavimas ateityje, dar ne kartą dalinsimės kinu.
Rokas Makutunovičius: Taip, repertuaro įvairumas leidžia žiūrovams suprasti čia prisistatančių organizacijų vertybes per judančių vaizdų prizmę, o ypač džiugu, kad šiemet tiek daug dėmesio yra skiriama jaunosios kartos balsui.
Jaunieji programeriai rugpjūčio 24 d., antradienį, pristato Carlos Simón filmą „Vasara 1993-ieji“. Nemokamos filmų peržiūros „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu vyks iki rugpjūčio 26 dienos. Daugiau informacijos „Meno avilys“ feisbuko paskyroje ir internetinėje svetainėje.
