Naujajame režisieriaus Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“ Pranciškus, Augustinas ir Marijus suvaidino draugus, 1989-aisiais gyvavusios muzikos grupės narius.
Pagrindinis – jaunučio, savo muzikinę karjerą tik pradedančio Simono vaidmuo atiteko aktoriui Marijui Mažūnui.
„Į filmo atranką atėjau susivėlęs, nė už ką netikėjau, kad mane pakvies vaidinti, – prisimena Marijus. – Daug jau tokių atrankų buvę, po kurių niekas taip ir nepaskambindavo. Paklausė, kokiais instrumentais groju, ar galiu dainuoti. Neatrodė rimta visai, tačiau po dviejų savaičių pakvietė dar kartą, o paskui susitikau su filmo režisieriumi Kristijonu. Po mūsų pokalbio patikėjau, kad vaidmuo gali būti mano. Galiausiai paskambino ir pasakė, kad važiuosime filmuoti į kalnus“.
Lygiai tokio pat pasiūlymo vykti už poliarinio rato, į Chibinų kalnus, sulaukė ir būsimasis garso režisierius, gitara brazdinti laisvalaikiu mėgstantis Pranciškus Brazdžiūnas.
Vaikinas nė nežino, kas tas geradaris, rekomendavęs jį filmo kūrėjų komandai: „Tais metais niekur nesimokiau, pamaniau, pabandysiu, nuėjau į atranką. Kai susitikau būsimojo filmo režisierių ir su juo pasikalbėjau, užsidegiau, kilo didžiulis noras, kad mane atrinktų, kad patekčiau į grupę“.
Būsimasis skulptorius Augustinas Pietaris šiek tiek aktorystės buvo ragavęs vienoje Kauno teatro studijų. „Manęs paklausė – gal groji kokiu instrumentu? Pasakiau, kad taip, tada pafilmavo ir pakvietė į kalnus“, – Augustinas iš šios kompanijos yra pats tyliausias.
Kinas jiems visiems trims buvo atradimas ir labai svarbus pirmasis kartas. O dar vaikinai sako, kad nuostabi galimybė nukeliauti laiko mašina į praeitį, į tėvų jaunystę, išgirsti, kokios muzikos jie klausėsi, dėvėti tokius drabužius, kokius jie dėvėjo ir netgi įsigilinti į dalykus bei įvykius, kurie jiems buvo svarbūs.
„Buvo geras, – tikina Marijus. – 1987-ieji nėra labai tolima praeitis, tai ne XIX amžius, vis dar galima rasti žmonių, kurie tuos laikus gerai prisimena. Buvo įdomu pagyventi praeityje ir suvokti, kiek daug jauniems žmonėms anuomet reiškė muzika“.
„Neįtikėtinas dalykas, kad galėjome pagroti instrumentais, kokiais jaunimas grojo anuomet, kokiais Kristijonas grojo su savo „Šiaurės Kryptimi“, – prisiminimais iš filmavimo dalijasi ir Pranciškus, o Augustinas prideda, kad tik filmavimų viduryje iš tiesų supratęs, kas vyko jo tėvų jaunystės laikais.
Iki tol beveik nepažįstami, Marijus, Pranciškus ir Augustinas per „Senekos dienos“ filmavimus tapo draugais. Visi jie tikina, kad didžiausias to nuopelnas – kelionė į Chibinų kalnus. Atmosfera filmavimuose buvusi neįtikėtina. „Mes kartu lipom į kalnus, kartu grojom, kartu kvailiojom, kartu ieškojome nuotykių, – prisipažįsta Marijus. – Daug laiko kartu praleidome, daug kalbėjomės, sunku būtų buvę nesusidraugauti“.
Ypatinga kalnų trauka taip lengvai nepaleido jaunųjų kino aktorių. Vasaros pabaigoje Marijus su Pranciškumi įgyvendino per filmavimus kilusią mintį – dar kartą iškeliavo į kalnus. O kalnai juk, žinia, geriausiai patikrina draugystę.
Filmo „Senekos diena“ veiksmas rutuliojasi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse ir mūsų dienomis. Keli aštuoniolikmečiai paskutiniais sovietmečio metais įkuria Senekos draugiją, kurios narių šūkis – „Gyvenk kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė“. Po dvidešimt penkerių metų filmo herojus Simonas, sėkmingas žmogus, vis dažniau prisimena save, kažkada jaunystėje atsisakiusį gilių jausmų. Nusivylimo savimi kartėlis pastūmėja herojų prisiminti gyvenimo akimirkas, kurios grąžina savigarbos jausmą, sutaiko su realybe.
Filme vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Elžbieta Latėnaitė, Marijus Mažūnas, Pranciškus Brazdžiūnas, Augustinas Pietaris, Vesta Grabštaitė, Arūnas Storpirštis, Arūnas Sakalauskas, Ina Marija Bartaitė, Emilija Latėnaitė, Ričardas Vitkaitis, Daiva Rudokaitė, Renata Vėberytė-Loman ir kiti.
„Senekos dienos“ gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, nacionalinio kino centrai Latvijoje ir Estijoje, Europos Sąjungos programa „Media”, Europos Tarybos fondas „Eurimage”.
Filmo premjera Lietuvoje numatoma rugsėjo 30 dieną.
