„Karas ir jo padariniai paliko pėdsakų mūsų šeimoje – seneliai net 10 metų praleido Sibiro tremtyje. Iki šiol pamenu senelio pasakotą istoriją apie vaikystėje rastą, sprogusią ir tik atsitiktinai jo nesužalojusią bombą, močiutės atsiminimus apie Antrąjį pasaulinį karą, sužeistus kareivius, besislepiančius miškuose. Vaikystėje pasakojimai apie tankus ir partizanus atrodė kaip šaunus nuotykis, tačiau tik ruošdamasis partizano Šmelingo vaidmeniui įgijau aiškesnį suvokimą apie karą ir jo pasekmes“, – sako jaunąjį partizaną Šmelingą filme įkūnijęs A. Danusas.
Aktorė Paulina Taujanskaitė, filme įkūnijanti meilės trikampio tarp partizano Šmelingo ir studento Tado pagrindinę dalyvę Ritą, pamena kiek kitokią artimųjų istoriją, kurioje telpa visas to meto siaubas ir atjauta. „Kai senelė buvo vos šešerių, į namus, kaip tuomet būdavo įprasta, pailsėti ir pasistiprinti užėjo vokiečių kareiviai. Vienas jų paprašė močiutės atnešti indelį. Močiutė, nusprendusi, kad ją turbūt ketinama nunuodyti, atnešė mažiausią, kokį tik galėjo rasti, puodelį, tačiau kareivis į tai sureagavo juoku – namuose jis palikęs tokio paties amžiaus dukrelę, todėl tikrai neketinantis jos skriausti, o tik pasidalinti manų koše“, – močiutės atsiminimais dalinasi P. Taujanskaitė.
Inteligentų sūnų Tadą vaidinęs A. Jurgaitis įkvėpimo savo herojui taip pat ieškojo šeimoje. Pasak aktoriaus, jo artimiesiems neteko susidurti su trėmimais ar partizanų kovomis, tačiau slogi tų dienų atmosfera palietė visus, tad filmuodamasis istorinėje dramoje aktorius prašydavo senelės pasidalinti jaunystės istorijomis ir atsiminimais. Arnas ir Aidas įsitikinę, kad ne tik istorinės žinios jiems padėjo suvaidinti herojus, bet ir jų pačių panašumai. Šmelingas – drąsus, sąžiningas, atsidavęs tėvynei ir nebijantis už ją kovoti, Tadas – savęs ieškantis, kiek uždaras žmogus, emocijas kaupiantis viduje ir retai leidžiantis joms išsiveržti. Tokie buvo ano meto herojai, tokiais save laiko ir jaunosios kartos aktoriai.
Tuo tarpu Rūta Šmergelytė, įkūnijusi savo mėgstamiausią scenarijaus heroję Aldoną, prasitaria, kad jos šeimoje nebuvo partizanų, tačiau ruošdamasi vaidmeniui peržiūrėjo daugybę filmų, rėmėsi senelių prisiminimais apie to laiko nuotaikas ir gyvenimą. „Štai besirausdama po senelių ano meto gyvenimą netgi sužinojau, kad mano senelis važinėdavo į Rygą pardavinėti sviesto ir kiaušinių. Ir tai jis darė pasislėpęs traukinio tualete, mat neturėdavo bilieto. Tai nebuvo rezistencija, tačiau toks senelio pasirinkimas – irgi tam tikra išlikimo kova, kuri lėmė ne tiek tremties į Sibirą, bet labiau baisiojo kontrolieriaus baimę. Juk visi rizikuojame – pavyks ar ne, daryti ar ne, pagaus ar ne, bet randi savyje stiprybės ir rizikuoji, o rizikuodamas – gyveni“, – pasakoja Rūta.
Aktorė neabejoja, kad galbūt aktorinės patirties būtent apie to meto laikotarpio lietuvių gyvenimą gali ir pristigti, tačiau visa tai kompensuoja įsijautimas į emocijas. Pasak Rūtos, labiausiai įdarbinti reikia vaizduotę: „Užsimerki, išgirsti juoką ar ašaras, sprogimus, tyliai dainuojamą liaudies dainą, atsimerki – kamera jau filmuoja, jautriai ar šaltai, bet priimi emocijas, kurias vaizduotė įnešė į aikštelę.“
Be pasiruošimo psichologiškai sudėtingiems vaidmenis, prieš filmavimo kameras debiutuojantiems aktoriams teko patirti ir daugiau iššūkių. Pagarsėti spėjusi scena, kai Arnui vėlyvą rudenį teko šokti į ledinį vandenį, baigėsi laimingai, o štai Aidas buvo priverstas apsilankyti pas gydytojus. „Visada atsiminsiu tą dieną, kai filmuojant teko valgyti neplautas bulves. Režisierius nuolat primindavo, kad turiu jas išspjauti, tačiau dėl per didelio entuziazmo pirmą kartą vaidinti prieš kameras paprasčiausiai pamiršdavau tą padaryti. Dėl savo išsiblaškymo atsidūriau ligoninėje ir baiminausi, kad netektų pasitraukti iš filmavimo aikštelės, tačiau viskas baigėsi laimingai“, – prisiminęs įvykį šypsosi aktorius.
Rūta prisipažįsta, kad turbūt daugiausia jaudulio buvo pačią pirmą dieną: „Nors tos filmavimo pamainos metu turėjau tik prabėgti kadre, tačiau emocijų buvo labai daug. Negalėjau užduoti klausimų, tiesiog per daug jaudinausi, tik bandžiau stebėti labiau patyrusius ir ramiai kvėpuoti. Buvo ir baisu, ir kartu labai azartiška. Juk nežinai, kaip laikyti rankas, kaip kreipti galvą, kur padėti koją, tačiau kulniukas nenulūžo, rankinė neiškrito – perbėgau ir diena baigėsi. Man labai padėjo kūrybinės komandos palaikymas ir, žinoma, pats Aldonos personažas.“
Aktoriai sutartinai tvirtina, kad didžiausias ramstis ir patarėjas jiems buvo režisierius Audrius Juzėnas, kartais įžvelgęs jaunųjų debiutantų pernelyg didelį entuziazmą ir padėjęs susitvarkyti su jauduliu. Nesutrikti prieš kamerą skatino ir patyrę aktoriai – Aleksas Kazanavičius, Darius Meškauskas, Monika Bičiūnaitė ir kiti. Jiems už pamokas bei palaikymą jaunieji aktoriai dėkingi iki šiol. Pasak jaunuolių, jokios konkurencijos tarp naujokų ir patyrusių aktorių nesijautė, atvirkščiai – jie pamokė, kaip prieš kamerą jaustis natūraliai ir atskleisti savo talentą. Aleksą Kazanavičių, vaidinusį Tado tėvą, A. Jurgaitis iki šiol juokais vadina tėčiu.
„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.
