Name gyvena Rudolfas su žmona Hedviga ir vaikais. Šeimos kambariai tvarkingi ir spindi švara. Viskas nauja. Viskas savo vietose. Į namus atgabenama drabužių, visokiausių daikčiukų, Hedviga matuojasi naujus kailinius. Nieko netrūksta. Lieka net tarnams. Rojus, ne gyvenimas.
Tik yra „bet“. Iškart už tvoros plyti Aušvico koncentracijos stovykla. Joje dieną naktį visu pajėgumu ūžia krosnys. Iš jos be perstojo aidi riksmai ir šūviai. O gražiojo namo šeimininkas yra ne kas kitas, o SS pareigūnas Rudolfas Hössas – ilgiausiai stovyklai vadovavęs komendantas, atsakingas už daugiau nei 2 milijonų žmonių nužudymą ir dar pusės milijono mirtis nuo bado ir ligų.
Visa tai – brito Jonathano Glazerio „The Zone of Interest“. Kol kas originaliausias konkurso filmas bei pirmasis, kuriam būtų galima jau dabar drąsiai atiduoti „Auksinę palmės šakelę“.
Naujausio Glazerio filmo kino pasaulis laukė dešimt metų (paskutinis buvo „Po oda“ su Scarlett Johansson). Jo filmavimo detalės ilgą laiką laikytos po devyniais užraktais. Bet tai nesutrukdė, dar net neprasidėjus festivaliui, kritikams jį minėti tarp realiausių pretendentų į pagrindinį prizą. Faktas – iš Kanų tuščiomis negrįš.
„The Zone of Interest“ sukurtas pagal britų rašytojo Martino Amiso, beje, netikėtai mirusio gegužės 19-ąją, to paties pavadinimo romaną. Pastarojo skaityti neteko, bet internetas greitai paaiškina: tai gana laisva knygos interpretacija.
Filmas prasideda beveik penkias minutes trunkiančiu juodu kadru, kurį lydi šaiži kompozitorės Micos Levi muzika. Nieko daugiau – tik juoda spalva ir garsas, kurių užtenka, kad žiūrovų galvose sudygtų lūkestis pamatyti kažką išties didingo ir reikšmingo. Apdairus ėjimas.
Tai, ką pamatome vėliau, galima pavadinti scenomis iš vedybinio nacių poros, kurią čia talentingai ir įdomiai įkūnijo Christianas Friedelis iš „Balto kaspino“ ir Sandra Hüller iš „Tonio Erdmano“, gyvenimo. Jį kamera stebi atsitraukusi, bendraisiais ir vidutiniais planais, niekada nepriartėdama prie veidų, kas tampa savaip reikšminga.
Nereikia gerai išmanyti kino istorijos, kad žinotum, jog nuo pat kino atsiradimo stambus planas reiškė emocijas, vidinį pasaulį, pačią žmogiškumo esmę. O štai vidutinis planas – tai planas be savybių, objektyvus ir nesuinteresuotas. Joks. Būtent toks idealiai tinka fiksuoti blogį. Režisierius tai meistriškai išnaudoja.
Tačiau šis žvilgsnis per atstumą nėra vienintelis iškirtinis vizualinis sprendimas. Nejaukią atmosferą sustiprina buitiška, kadro gylio neturinti, dokumentiška optika, o filmui įpusėjus atsirandantis juodai baltas – negatyvinis – vaizdas su brolių Grimų pasakos apie Jonuką ir Grytutę intertekstu jau pakyla iki košmariško sapno.
Taip, suprantu, jau kelias pastraipas aptariu tik filmo stilių. Bet „The Zone of Interest“ yra toks konceptualus, kad kitaip tiesiog neįmanoma. Režisierius mąsto vaizdais ir užtikrintai vedžioja po savo sumanymą, kuris daliai Kanų kritikų pasirodė genialus, o kitiems gi pernelyg formalistinis ir pretenzingas. Bet būtent tokie, jaukiantys mintis ir po seanso dar ilgai tavęs nepaliekantys kūriniai, yra didžiausia dovana.
Atrodytų, ką ir kaip kine dar įmanoma papasakoti apie Holokaustą, o štai – prašom, įmanoma. Pasinaudojęs lanzmaniška Holokausto reprezentacijos kine strategija, kitaip tariant, nerodyti kraupių vaizdų ir palikti juos už kadro, Glazeris sukuria filmą, kuriame dirba ne tik protas, bet ir vaizduotė – šiuolaikiniame kine bene labiausiai užmigęs žiūrovų raumuo.
„The Zone of Interest“ – tai nejauki vaidybinio kino ataskaita apie blogio banalumą, apie (ne)žmogiškų poelgių tamsą, į kurią netikėtame ir įsimenančiame finale, visiems laikams, nukeliauja ir patys Holokausto strategai.
